Tokia išvada dar kartą peršasi šią savaitę Seimui ratifikavus vadinamąjį
finansinės drausmės paktą bei stebint kone spengiančią tylą viešojoje
erdvėje dėl Europoje vykstančių ginčų apie eurozonos ir ES ateitį
apskritai.
Tai, kad finansinės drausmės paktas - ne vien europiečių supratimo, kad
negalima išlaidauti, kaip anksčiau, bet ir rimtų pokyčių Europos
Sąjungoje pradžia, buvo aišku jau seniai.
Tačiau šią savaitę Europa paniro jau į labai konkrečius ginčus dėl
tolesnės finansinės ir politinės Sąjungos integracijos. Lietuvoje šie
ginčai, kaip ir pats finansinės drausmės pakto ratifikavimas nesulaukė
rimtesnio atgarsio ar net diskusijų.
Simboliška, kad Seimas ratifikavęs finansinės drausmės paktą, priėmė ir
iškalbingą protokolinį nutarimą.
Esą sutartis galės būti sėkmingai įgyvendinta, jei Lietuvos žemdirbiams
bus užtikrintos tokios pat išmokos kaip ir šalių senbuvių, nebus
sumažintas finansavimas iš Sanglaudos fondų, bus užtikrintas reikiamas
finansavimas Ignalinos atominės uždarymui.
Žodžiu, Europa tarsi įspėta: negausime pakankamai pinigų - gali
pasikeisti ir požiūris į ratifikuotą dokumentą.
Tuo tarpu iki šiol neišspręstas finansinės drausmės pakto suderinamumo
su Lietuvos Konstitucija klausimas sulaukė daug menkesnio dėmesio.
Savo nutarimu Seimas tik paprašė Vyriausybės pateikti teisės aktų
projektus sutarties suderinimui su Konstitucija. Svarbu, kad
ratifikavome, o paskui jau kažkaip suderinsime?
Nenuostabu, kad ir Europoje verdančios diskusijos dėl tolesnės eurozonos
finansinės ir politinės integracijos nedomina ne tik didžiosios dalies
Lietuvos visuomenės, bet ir politikų. Savo kiemo problemos - daug
artimesnės.
Bet ar tikrai Lietuvai visiškai nesvarbu kuo ateityje virs Europos
Sąjunga, o svarbu vien tik iš jos gaunama finansinės parama?
Buitiniu lygiu vis dažniau galima išgirsti nepasitenkinimą esą
„anksčiau viską spręsdavo Maskva, dabar - Briuselis“. Nekalbu jau apie
sąmokslo teorijas. Pavyzdžiui, kad mokėdama išmokas žemės veiklą
nutraukiantiems ūkininkams, ES siekia sužlugdyti Lietuvos žemės ūkį.
Lietuvoje įprasta piktintis ir tuomet, kai Europos Parlamentas priima
kokią nors mūsų šalį dėl homoseksualų diskriminacijos smerkiančią
rezoliuciją. Dažnai bandome įteigti, kad mūsų šeimos samprata ar kokios
kitos vertybės yra svarbesnės už europietiškas.
Tačiau domėtis, kokioje Europos Sąjungoje ir pagal kokias taisykles
gyvensime jau rytoj ar po kelerių metų Lietuvoje ir toliau neįprasta.
Juo labiau apie tai viešai diskutuoti.
Nors klausimus dėl ES ateities dabar jau galima suformuluoti net labai
dramatiškai. Pavyzdžiui, ar norėtume, kad Europos Sąjunga taptų į JAV
panašiomis Jungtinėmis Europos Valstijomis?
Sakysite, kad tai - nerealu arba gali įvykti tik labai tolimoje
ateityje? Teoriškai galbūt ir taip, bet praktiškai bent jau dalis
dabartinių tolesnės ES integracijos pasiūlymų, pratęsusių finansinės
drausmės pakto idėją, rengiami būtent pagal JAV modelį.
Štai politikai aptakiai kalba apie galimą bankų sąjungą, kuri numatytų
centralizuotą ES bankų priežiūrą ir bendrą indėlių apsaugos sistemą.
Vartotojui idėja skamba galbūt net patraukliai. Bet ar visi susimąsto,
kad tai būtų dar vienas žingsnis federacinės valstybės, o ne valstybių
sąjungos link.
Ekspertų kiek anksčiau parengtoje bankų sąjungos koncepcijoje aiškiai
matyti, kad indėlių draudimas tokių atveju visoje ES veiktų būtent pagal
JAV federalinės depozitų draudimo korporacijos modelį.
Tai, žinoma, savaime nereiškia nei šio pasiūlymo keliamos kokios nors
grėsmės, nei jo privalumų. Tačiau detalė - iškalbinga.
Juo labiau, kad bankų sąjunga - tik viena pasiūlymų paketo dalių.
Europos Sąjungai siūloma ir tikra fiskalinė sąjunga, kuri reikštų, jog
net šalių biudžetų priežiūra visiškai perduodama į Briuselio rankas.
Ką realiai reikštų tokie pokyčiai geriausia turbūt būtų paaiškinti
Graikijos pavyzdžiu. ES integracijos entuziastai tikriausiai ne be
pagrindo tikintų, kad Briuselio prižiūrima Graikija niekuomet nebūtų
įklimpusi į tokį skolų liūną.
Bet yra ir kita medalio pusė. Mat panašu, jog perdavę savo biudžeto
kontrolę Briuseliui, Graikijos žmonės dabar net negalėtų rinktis to, ką
jie rinkosi per praėjusius rinkimus. Vieni balsavo už taupymą ir likimą
eurozonoje, kiti - už taupymo atsisakymą ir galbūt pasitraukimą iš jos.
Kuris kelias geresnis Graikijai, nesutaria net ekonomistai. Tačiau
tolesnė fiskalinės ES integracija pasirinkimo teisę iš Graikijos žmonių,
ko gero, iš viso atimtų.
O juk pristatydamas naujos eurozonos integracijos planus, Europos
Komisijos pirmininkas J. M. Barroso dar kartą priminė ir laukiantį
mokesčių suvienodinimą.
Vėliau neišvengiamai bus prieita ir prie dar glaudesnės politinės
integracijos. Todėl Jungtinių Europos Valstijų vizija tampa kaip
niekada reali.
Piktintis, baimintis, o gal džiaugtis? Kiekvienas turbūt atsakytų
skirtingai. Svarbiausias klausimas, ar Lietuvos žmonės, kaip, beje ir
kitų ES šalių, tam pasirengę?
O gal dabar mums rūpi tik finansinė ES parama, o paskui vėl piktinsimės
Briuselio diktatu?