Už sūrį - į kalėjimą
Europos Sąjungai nepriklausančios Šveicarijos Veve regiono teismas birželio mėnesį. Šable kaimo ūkininkui skyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę už prastą sūrio gamybą. Be to, jam uždrausta trejus metus laikyti karves ir gaminti sūrį. Pieno ūkio savininkui teismas pateikė ilgą kaltinimų sąrašą: 61 metų vyras blogai elgėsi su galvijais, fermoje ir pieno saugyklose policija rado musių, pelėsių, voratinklių, du bidonus sugižusio pieno, sūrių gamybos patalpoje nebuvo prietaisų matuoti drėgmę ir temperatūrą. Patalpas užantspaudavus, ūkininkas nepaisė draudimo ir vis viena gamino sūrius, tiekė juos vieno miestelio restoranui. Griežtas teismo nuosprendis motyvuojamas tuo, jog ūkininkas pasikėsino į šveicarų nacionalinį produktą.
Siekdami apsaugoti savo žemės ūkio produkcijos rinką, Šveicarijos ūkininkai, pieno ir mėsos gamintojai, perdirbėjai, prekybininkai ir vartotojai (119 įmonių ir organizacijų) pasirašė nacionalinį susitarimą dėl žemės ūkio ir maisto pramonės strateginio vystymo. Pagrindinis akcentas – informacijos apie vartotojui tiekiamą produktą skaidrumas.
Latviai vejasi lietuvius
Lietuvos pieno gamintojai jau susitaikė su mažėjančiomis žaliavos supirkimo kainomis. Šalyje nėra jėgos, kuri galėtų sustabdyti tokį žemdirbių skurdinimą. Mūsų pieno perdirbimo įmonės žaliavą įsiveždavo iš kaimyninės Latvijos, Estijos, Lenkijoje, Vokietijoje pirkdavo pieno gamybos atliekas. Viskas tikdavo vidaus rinkai.
Nuo pavasario pieno supirkimo kainos ėmė mažėti ir Latvijoje. Šios šalies pieno perdirbėjus vienijančios organizacijos vadovas Janis Šolks teigia, jog tai susiję su pasaulinių pieno produktų (sviesto ir pieno miltelių) kainų kritimu. Vengdami nacionalinio pieno sektoriaus griūties, Latvijos pieno perdirbėjai kreipėsi į savo Vyriausybę ir parlamentą, siūlydami 2013 m. greito vartojimo pieno produktams sumažinti PVM nuo 22 proc. iki 7 proc. Prekybininkai palaiko šią iniciatyvą, žadėdami atitinkamai sumažinti kainas.
Latvijos ūkininkai tikisi, jog vasarą pieno supirkimo kainų kritimas stabilizuosis. Kooperatinės bendrovės „Firma Pasaža“ vadovė Dacė Neiberga teigia, jog birželio mėn. kaina už pieno kilogramą sumažėjo iki 18-20 santimų, daugeliu atvejų vos padengia gamybos kaštus. Kooperatyvo „Maršava“ vadovė Dacė Pastarė sako, jog ypač didelių nuostolių patiria bankų kreditus paėmę ūkiai. Efektyvinti gamybos, kaip tą siūlo politikai, nėra galimybių: fermos senos, rankų darbo daug, investicijoms prireiktų milijonų.
Rygos pieno kombinato vadovas Raimondas Misa įsitikinęs, jog perdirbėjus tenkina tik „konkurencinga“ pieno supirkimo kaina – 18 santimų už kilogramą. Naujosios kooperatinė pieninės „Latvijas piens“ prezidentas Raimondas Freimanis nenumato, jog ateityje pieno supirkimo kainos kils.
Visko daugiau, bet nepigiau?
Šią savaitę Lietuvos spaudoje paskelbta galbūt tik valgytojams optimistinė informacija: 2011 m. vienam šalies gyventojui pagaminta vidutiniškai 70 kg mėsos, 554 kg pieno, 240 kiaušinių.
Latvijoje vienam gyventojui per metus pagaminta 39 kg mėsos,
410 kg pieno, 323 kiaušiniai, Estijoje – 60 kg mėsos, 517 kg pieno ir 137 kiaušiniai.
Nenurodydami šaltinių, informacijos pateikėjai didesnes mėsos gamybos apimtis Lietuvoje motyvuoja didesniu papjautų paukščių kiekiu, o pieno gamybą – padidėjusiu karvių produktyvumu. Tačiau minima, jog 2011 m. į kitas šalis (Izraelį ir Turkiją) išvežta 117,9 tūkst. veršelių – Lietuvos pieno ir mėsos ūkių ateitis. Viename savo interviu miestiečių laikraščiui žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius šią situaciją pavadino naudinga... Lietuvos ūkininkams.
Praėjusiame trišalės Pieno tarybos posėdyje, kuris vyko „Pasvalio sūrio“ įmonėje, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys apžvelgė pieno sektoriaus situaciją šalyje ir pasaulyje. Oficialiais duomenimis, per vieną 2012 m. balandžio mėnesio dieną iš Lietuvos buvo išvežta 145 t pieno žaliavos, o įvežta 967 t (tokį kiekį per dieną perdirba dvi šalies pieninės). Per tris pirmuosius metų mėnesius (sausį-kovą) Lietuvos įmonių pieno produktų eksporto pajamos 2008 m. sudarė 262,9 mln. Lt, 2009 m. – 222,6 mln. Lt, 2010 m. – 226,2 mln. Lt, 2011 m. – 339,6 mln. Lt, 2012 m. – 374,4 mln. Lt.
Šiais metais 56 proc. eksportuotų pieno produktų parduota ES šalyse, 29 proc. – Rusijoje, 11 proc. – kitose šalyse. Palyginti su 2011 m. eksportuojamų į Rusiją pieno produktų kainomis, 2012 m. jos padidėjo 105-173 proc. Už eksportuojamų į ES pieno produktų kainas Rusijos rinkoje gauta 104-211 proc. didesnės.
Kuo tada motyvuoti 2012-aisiais kas mėnesį mažinamas pieno supirkimo kainas?
Bėda, kai nežinai, kur eiti
Lietuvos piliečiai, maisto produktų vartotojai, paskaičiavo, jog jų tautietis, nekvalifikuotas darbininkas Anglijoje už minimalų valandinį atlygį gali nusipirkti litrą pieno, kilogramą miltų, kilogramą cukraus, 6 kiaušinius, litrą aliejaus ir litrą dyzelino. Lietuvoje toks pat nekvalifikuotas darbininkas už minimalų valandos atlygį tegali nusipirkti vieną iš minėtų produktų. Marijampolės, Alytaus apskričių gyventojai seniai apsiperka Lenkijos prekybos centruose, žinia apie išvežtus milijonus litų pasiekusi ir Vilniaus valdžią, tik kas iš to.
Lietuvos pieno gamintojai Pieno taryboje turi penkis savo atstovus, kurie atstovauja asocijuotiems ūkininkams. Jie pastebėjo keistą valdžios saviapgaulės tendenciją: galvijus Lietuvos kaime auginti imasi turizmo sodybų šeimininkai ar žemių savininkai. Iš Vilniaus žiūrint atrodo, jog įgyvendinami pienininkystės ir kaimo plėtros projektai. Tačiau faktiškai tą galima kvalifikuoti akių dūmimu: vienas ūkininkas „perrašo“ galvijus kitam, o pastarasis „perleidžia“ juos atgal ilgalaikei nuomai. Tobulai įvaldyta brežnevizmo laikų technologija. Švaistomos lėšos, pakertamas pasitikėjimas agrarinio sektoriaus ateitimi.
Dar didesnė sumaištis laukia po kelių metų ES panaikinus pieno kvotų sistemą. Lietuvos ūkininkams iki šiol menkai žinomas Pieno paketas suteikia šalies pieno gamintojams teorinę teisę disponuoti 1,7 mlrd. Lt. Iškilus sektoriaus krizei (būtent tokia situacija susidariusi Lietuvoje), pieno gamintojai gali kreiptis į atitinkamas ES žinybas, kad nacionalinei vyriausybei būtų leista išimti iš Pieno paketo voko 10 proc. lėšų sunkmečiui įveikti.
Žinodami mūsų žemdirbių savivaldos nuostatas, galime savęs paklausti: kas galėtų paneigti, jog tie 10 proc. (materialiai – 170 mln. Lt) pieno upe nuplauks šiandien valdantiesiems ant rinkimų į Seimą malūno?