Politinės partijos „Drąsiaus kelias“ spaudos konferencijoje N. Venckienė paaiškino, kad per rinkimus su ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi jai rungtis būtų neįdomu, esą ji nupūstų premjerą vienu kvėptelėjimu.
Iššūkis ar partijos reklama?
Politikos apžvalgininkai, ne kartą girdėję arogantiškų, net įžūlių buvusios teisėjos pareiškimų, svarsto: ar tai iššūkis jos nekenčiamai sistemai, ar tik triukas naujam politiniam dariniui reklamuoti? O gal N. Venckienė tikrai mano esanti neužgožiamo ryškio politikos žvaigždė?
Istorikas, politikos apžvalgininkas Antanas Kulakauskas renkasi pirmąjį variantą.
„Mesti pirštinę politiniam elitui, valdžiai dabar madinga. Tokiu būdu tikimasi sistema nusivylusių rinkėjų palankumo. Ne vienas politikas prieš rinkimus dabar panašiai elgiasi, o N. Venckienė jaučiasi esanti kovos prieš sistemą simboliu. Ar tokį jos įvaizdį pripažins ir rinkėjai, sunku pasakyti. Jei rinkimai vyktų dabar – taip. Bet iki rudens populistinis, radikalus rinkėjų įkarštis gali atvėsti“, – svarstė A. Kulakauskas.
Mokslininkas taip pat mano, jog iššūkis I. Degutinei skirtas ir vienybės stokojantiems, aiškios politinės platformos neturintiems N. Venckienės šalininkams padrąsinti.
Pergalė dar neužtikrinta
Kitaip nei daugelis kolegų, Kauno technologijos universiteto profesorius, politologas Algis Krupavičius sako, kad N. Venckienei per anksti džiaugtis pergale.
„Sakoma, kad Drąsiaus Kedžio šalininkai ir jų lyderė N. Venckienė surinks protesto balsus. Bet neužmirškime, jog tuos balsus medžioja daug politikų, taip pat patyrę populizmo vilkai Viktoras Uspaskichas, Rolandas Paksas. Labai daug priklausys, su kokiais asmenimis konkrečiai susidurs N. Venckienė ir nežinia, ar protestuotojai rudenį ją dar garbins taip, kaip dabar. Buvusios teisėjos išpuikimas atbaido ir toliau atbaidys dalį jos galimų rinkėjų“, – sakė A. Krupavičius.
Dar mažesnes galimybes jis prognozuoja „Drąsos kelio“ partijai. „Ši partija gal neperžengs nė 5 procentų ribos, nes yra netvarus darinys, paremtas emocijomis. Juk emocijos tik trumpam suvienija minią, sukurti nuoseklios, aiškios programos ir juolab stabilios struktūros šiuo pagrindu neįmanoma“, – pastebėjo politologas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, jog Garliavos patvoryje susiformavusi partija yra vietinis reiškinys: kuo toliau nuo Kauno, tuo jos populiarumas ir dėmesys D. Kedžio istorijai mažėja.
Drąsūs atrodo tik iš pažiūros
Politologų nuomone, nėra patikimų duomenų, kad „violetinius“ remtų aritmetinė tautos dauguma, kaip skelbiasi jie patys. N. Venckienės šalininkų branduolys nestokoja agresijos, bet iš tiesų jis nesąs nei gausus, nei stiprus. Praėjusią savaitę, kai Seimas panaikino maištingosios teisėjos teisinę neliečiamybę, prie parlamento susirinko tik palyginti nedidelis būrys jos šalininkų, nors socialiniuose tinkluose buvo žadama sutelkti 10 tūkstančių šalininkų būrį.
Lygindamas kitų populistinių lyderių – Vytauto Šustausko, Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho rinkėjus su N. Venckienės šalininkais, politologas A. Krupavičius perspėjo, kad pastarųjų varomąją jėgą sudaro ne šiaip valdžia nusivylę, rinkos žaidimus pralaimėję žmonės, o nukentėję nuo teisėsaugos. Ar jie buvo nubausti teisingai, ar ne – kitas dalykas, bet neapykantą sistemai jiems įdiegė konfliktas su teisėsauga.
„Lietuvai pirmą kartą tenka susidurti su kriminalinio atspalvio populizmu. Tai iššūkis pilietinei visuomenei“, – sakė A. Krupavičius.
Sveikas protas nugalės
Tačiau politologas nepiešia padėties vien tamsiomis spalvomis. Jis priminė 2004 m. rinkimus, kai po priesaiką sulaužiusio prezidento R. Pakso atstatydinimo racionaliai mąstančios jėgos susitelkė, laimėjo liberalios demokratijos šalininkas Valdas Adamkus.
„Daug kas priklausys nuo to, ar prie rinkimų urnų ateis jaunimas, inteligentija, viduriniojo sluoksnio atstovai. Tada bus matyti, ar laimės kraštutinės emocijos, ar sveikas protas“, – mano A. Krupavičius.
Jo kolega Raimundas Lopata vis tik abejoja, ar liberalioms jėgoms pavyks susitelkti, kaip prieš šešis metus. „Dabar visuomenė pernelyg išsekinta ekonominių nepriteklių, emigracijos“, – teigė jis.
Pamokantis V. Šustausko pavyzdys
Viešųjų ryšių specialistas Kristinas Taukačikas pridūrė, kad N. Venckienės demonstratyvus pasitikėjimas savo pergale, kartais pasigirstanti šiurkšti, net vulgari kalba yra ir stiprioji, ir silpnoji jos pusė.
„Lietuviai, kaip ir rusai ilgisi tvirtos rankos, tiki jos išganinga jėga. Bet jei po žodžių neseka veiksmai, populistinis lyderis iš dievuko virsta apgailėtinu klounu“, - pastebėjo K. Taukačikas.
Toks pavyzdys yra V. Šustausko likimas. Užlipęs „ant bačkos“ jis žadėjo iš pagrindų perkeisti Lietuvą, svaidėsi keiksmais, ragino griežtai bausti korumpuotus pareigūnus. Taip jis tapo Kauno meru, Seimo nariu. Bet garsūs šūkiai tuo ir baigėsi: V. Šustauskas nugrimzdo į užmarštį, o protesto balsus rinkusi jo Laisvės partija seniai išnyko iš politinio žemėlapio.
