Daugiau nei prieš šimtą metų į šį klausimą atsakė lietuvių tautos šauklys V. Kudirka „Lietuvos tilto atsiminimuose”.
„Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Mane taipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo; čia pakapojo, ten skylę išgręžė; čia pasmalavo, ten paskutinėjo – ir tiek. Tiesa, poškino, baladojo dikčiai – mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga”, – pasakojo tiltas.
Rodos, kas bendra tarp V. Kudirkos tilto per Šešupę, šiaudų namo Panevėžio rajono Upytėje ir tualeto Kaune? Juolab kad tokį namą Upytės bendruomenė užsimojo statyti ne carinės priespaudos laikais, o prieš dešimt metų. Ir ne Kopeikoliubovas tualetą rentė.
Tiltas po „darbų” pavirto klipata. Šiaudų namas, kuris kainuos mažiausiai milijoną litų, byra vos prilietus. O auksiniu pramintas tualetas riogso niekam nereikalingas ir vis reikalauja remontų.
Už 400 tūkst. litų upytiškiai išliejo šiaudų namo pamatus, įvedė geoterminį šildymą, pastatė medinį sienų karkasą, į jį sudėjo suspaustus šiaudus, įrengė perdangas ir šiaudais uždengė stogą. Ar poškino, baladojo dikčiai kaip V. Kudirkos laikais – istorija nutyli.
Bet dabar šiaudų namas stovi nykus ir apgailėtinas. Mat jo statyboms baigti reikia dar 700 tūkst. litų. O kiek pinigų prireiks jam prižiūrėti – vienas Dievas težino.
Auksiniam tualetui valdininkai ištaškė daugiau nei pusę milijono litų. Tiesa, aštuoni jų atsidūrė teisme. Bet ne kažin kiek jiems už tas statybas gresia. Kaip ir po tilto „remonto”. Caro valdininkus perkėlė į kitą vietą, kur pinigai dar nebuvo išvogti.
Jei V.Kudirka prisikeltų, jam stebėtis nereikėtų. Kaip ir prieš šimtą metų kopeikoliubovų ir merzavcevų knibždėte knibžda. „Lietuvos tilto atsiminimų” tęsiniui istorijų – nors vežimu vežk.