Medikai, diagnozavę galvos smegenų funkcijos išnykimą, kelias paras medicinos įrangos pagalba saugoja organus donorystei. Artimųjų ar paties paciento valia ypač gerbiama, kai organų donorystei jie prieštarauja.
Potencialių daugiau nei donorų
Tai, kad ne kiekvienas potencialus organų donoras tampa tikruoju donoru puikiai įrodo ir šių metų situacija Šiaulių ligoninėje. Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorė Šiaulių ligoninėje, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja anesteziologė reanimatologė Stasė Sergedaitė sako, jog ruošiama daug daugiau donorų, tačiau daug dažniau labai sunkus, atsakingas ir kruopštus medikų darbas veltui – potencialius donorus artimieji laidoja. Į žemę užkasami ir organai, galėję ne vieną žmogų prikelti visaverčiam gyvenimui.
Per šių metų pirmąjį pusmetį Šiaulių ligoninėje organų donorystei buvo ruošiami trys suaugę žmonės, patyrę galvos traumas, bei kelių metukų vaikas, susirgęs ūmia infekcija. Deja, liga ir jos gydymas tapo pagrindine priežastimi, kad vaiko organai nebuvo paimti transplantacijai. Toks buvo Nacionalinio transplantacijos biuro specialistų sprendimas.
Kelias paras medikai kovojo ir dėl kitų trijų potencialių donorų organų. Išsaugoti organus donorystei, pasak gydytojos S. Sergedaitės, labai sunku, nes sveikatos apsaugos ministro patvirtinta smegenų funkcijos išnykimo nustatymo tvarka itin griežta.
Tik tada, kai trijų gydytojų konsiliumas pripažįsta, kad smegenų funkcija išnykusi, tik tada, kai diagnostiniais tyrimais konstatuojama galvos smegenų mirtis, pacientas identifikuojamas kaip potencialus donoras.
Ir po to, kai patvirtintas smegenų funkcijų išnykimas, pacientas neatjungiamas nuo medicinos aparatūros, palaikančios organų funkcionavimą – kvėpavimą, širdies veiklą. Tai, pastebi reanimatologė S. Sergedaitė, klaidina artimuosius, manančius, jog dar gali medikai kažko imtis ir mylimas žmogus pasveiks.
„Kai konstatuojamas galvos smegenų funkcijos išnykimas – žmogaus nebėra“, - teigia S. Sergedaitė, puikiai suprantanti, jog šią skaudžią žinią medikui pripažinti lengviau, nei artimiesiems, kuriuos su mirusiuoju sieja jausmai. Mat medikui ši skaudi žinia dar nereiškia baigties – jie pasirengę padaryti viską, kad organų donoru identifikuoto paciento organai nesiliautų funkcionavę ir atgimtų antram gyvenimui jau kito žmogaus organizme.
Anot Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojos anesteziologės reanimatologės Stasės Sergedaitės, branginamas kiekvienas potencialus donoras, nes pastaraisiais metais potencialių donorų užregistruojama mažiau. Taip yra dėl to, kad ligoninėje taikomos gyvybės išsaugojimo šiuolaikinės technologijos, išgelbstima ir itin sunkios būklės pacientų gyvybė, iš komos žmogaus būklė pereina į ilgalaikę komą. Jeigu žmogus pats kvėpuoja, smegenų mirtis jam nenustatoma. Ilgai gydomo žmogaus organai donorystei nebetinkami. Kita priežastis – po sunkių daugybinių traumų pacientas miršta pakeliui į ligoninę.
Kai trauma ir gyvybė - nesuderinama
Tačiau net ir tada, kai gydytojai gali pasakyti artimiesiems labai skaudžią žinią, kad jų artimo žmogaus nebėra – nustatytas smegenų funkcijos išnykimas, nėra garantijos, kad potencialus organų donoras atliks savo paskutinę kilnią misiją žemėje – gelbės žmonių gyvybes, nors pačiam gyventi jau nebetenka.
Dažniausiai po galvos smegenų insulto ar sunkios traumos sąmonės netekęs žmogus patenka į Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Anot S. Sergedaitės, chirurgai, anesteziologai reanimatologai daro viską, kad žmogaus gyvybė būtų išgelbėta. Deja, kartais traumų ar ligų sužalotas žmogaus organizmas ir gyvybė – nesuderinama, medicina yra bejėgė, žmogaus gyvybines funkcijas fiksuojantys aparatai rodo, jog gyvybė gęsta. Gydytojai ir tada nenuleidžia rankų. Skubiai kviečiamas gydytojų konsiliumas, kuriame dalyvauja anesteziologas reanimatologas, neurochirurgas ar neurologas bei gydantis gydytojas, kurie ir patvirtina galvos smegenų funkcijų išnykimą.
Kai trijų profesionalių medikų konsiliumas patvirtina galvos smegenų funkcijų išnykimą, apie potencialų organų donorą pranešama Nacionaliniam transplantacijos biurui, kurio specialistai nedelsia – jie atskuba į gydymo įstaigą, kur atlieka reikiamus tyrimus patvirtinanti, kad organai tinkami donorystei.
„Visi keturi pacientai, apie kuriuos pranešėme Nacionaliniam transplantacijos biurui, buvo identifikuoti kaip potencialūs donorai“, - sako S. Sergedaitė. Deja, transplantacijos specialistai, ilgas valandas triūsę ligoninėje, atlikę visus reikiamus tyrimus ir formalumus, ir nustatę, kad organai tinkami donorystei, išgirsdavo liūdną žinią: artimieji atsisako mirusiojo organus aukoti donorystei, nes patys arba mirusysis, dar būdamas sveikas, nepritarė organų donorystei. Tik keletos metukų vaiko, mirusio dėl infekcijos, organai netiko donorystei, nors organų donoru jis taip pat buvo identifikuotas. Nacionalinio transplantacijos biuro specialistai, atlikę reikiamus tyrimus, patys priėmė neigiamą sprendimą.
Suklysti galimybių nėra
Su tais, kurie tampa potencialiais donorais, Chirurginės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams bendrauti netenka, nes jie į skyrių atvežami be sąmonės. Pasak neurochirurgo Antano Mockaus, pagal Glazgo skalę žmogaus būklė yra normali, kai jo gyvybinės funkcijos yra 15 balų. Kai žmogaus būklė pagal Glazgo skalę įvertinama trim balais, žmogus bus komos būklės. Vertinamas atsimerkimas, kalba ir judesiai – kai reakcija į dirgiklius išnykusi, žmogus nekalba ir nereaguoja į aplinką, jam diagnozuojama koma.
Komos būklėje gali išnykti ir smegenų veikla. Respublikinės Šiaulių ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja, neurologė Sigla Ščeponavičiūtė sako, jog labai svarbu įvertinti galvos smegenų kamieno refleksines funkcijas, nes tai sudaro galimybę spręsti komos gylį ir galimą prognozę.
Įtarus, jog išnyko smegenų veiklos požymiai ir kviečiamas pirmas konsiliumas – neurologas arba neurochirurgas, anesteziologas-reanimatologas bei gydantis arba budintis gydytojas įvertins būklę. Ypač kruopščiai vertinamos septynios funkcijos, kurioms išnykus ir gyvybės požymių nebebus. Paprastai metodais tiriami akių judesiai, ragenos refleksai, kurių išnykimas akivaizdus, kai žmogaus akis nereaguoja į brūkštelėjimą minkštu daikto ar plunksna, vyzdžiai nereaguoja į šviesą.
Įvairiais dirgikliais, pasak A. Mockaus, tikrinama ir reakcija į skausmą. Medikai įsitikina, ar nebėra kosulio ir vėmimo refleksų, tikrinamas spontaninis kvėpavimas, okulocefaliniai, vestibulookuliniai refleksai.
Tada, kai žmogus nebereaguoja į jokius dirgiklius, tikrinama, ar jis gali kvėpuoti, atjungus dirbtinį plaučių ventiliacijos aparatą. Pasak neurochirurgo A. Mockaus, jei atjungus respiratorių apnėja išlieka, t.y. kvėpavimo nėra, jei kraujo įsotinimas deguonimi krenta, akivaizdu, jog smegenų veikla išnyko.
Smegenų mirties kriterijai tvirtinami tris kartus
Net ir po to, kai patvirtinamas galvos smegenų funkcijos išnykimas, tyrimas dar kartojamas po 12 ir po 24 valandų.
Pasak neurologės S. Ščeponavičiūtės, jei ir po 12 valandų vėl nustatoma smegenų mirtis, atliekamas elektroencefalogramos tyrimas. Tuo atveju, jei encefalogramoje brėžiama izolinija, patvirtinanti, jog smegenų elektrinė veikla yra išnykusi, konstatuojama smegenų mirtis.
Smegenų mirtis gali būti konstatuota net ir be ilgo paciento stebėjimo, kurį atlieka gydytojų konsiliumas. Pasak neurochirurgo A. Mockaus, pirmą kartą nustačius visus smegenų mirties kriterijus, gali būti atliekama keturių pagrindinių galvos smegenų angiografija. Tam suleidžiamas kontrastas į arterijas ir atliekamas tyrimas, kuris labai tiksliai parodo, ar kraujas patenka į smegenis. „Jei kraujotakos nėra – smegenys žuvusios“, - teigia medikas.
Šis tyrimas suteikia teisę atlikti reikiamus tyrimus, nustatančius organų būklę, jų tinkamumą donorystei. Nors medikai puikiai žino, kad kuo greičiau organai bus perduoti donorystei, tuo didesnė tikimybė, kad jie bus panaudoti, tačiau skubos nėra. Neretai nutinka ir taip, kad iki trečio konsiliumo nebepavyksta išsaugoti donoro organų, nors artimieji ir pasirašė sutikimą organus aukoti donorystei.
Šios pastangos beprasmės, kai artimųjų atsakymas būna neigiamas. Nepasitikėjimas, įsitikinimai, o gal net abejingumas svetimo žmogaus kančiai sužlugdo daugelio viltis, nubraukia ilgų valandų kruopštų, nepaprastai atsakingą darbą. Psichologai pastebi, jog atsisveikinimo skausmas daug lengvesnis, kai jį sušildo realizuota galimybė padėti kenčiančiajam.
