Teko šio patiekalo ragauti viename kone po visą Lietuvą paplitusiame kavinių tinkle: šeši ar septyni litai už kelis šaukštus kefyro ir burokėlių tyrės, kurioje plaukioja keli agurko griežinėliai ir pusė pamėlynavusio kiaušinio.
Tuomet čia vienas nemenkas pareigas ėjęs pažįstamas paaiškino, jog to nori patys klientai. Neva nuolat vykdomos apklausos, todėl išsiaiškinta, kad žmonės nemėgsta šaltibarščiuose pernelyg daug agurkų, o svogūnai ir krapai juose išvis nepageidaujami.
Klientų noras, žinia, kiekvienam verslininkui – įstatymas. Neabejotina, jog tuo vadovaujasi ir ką tik profesinę šventę paminėję aludariai.
Tikriausiai ne vienas alaus mėgėjas pastebėjo, kad kelis ar keliolika metų Lietuvoje verdamos šio gėrimo rūšys pamažu keičiasi. Keisčiausia, jog alus skystėja. Negi alugėriai apgaudinėjami? „Nieko panašaus”, – aiškina aludariai.
Pasirodo, ir jie nuolat rengia apklausas (gal kam nors teko jose dalyvauti?), tad išsiaiškino, kad pirkėjai pageidauja ne tokio intensyvaus skonio arba ne tokio kartaus alaus. Įdėti mažiau salyklo ar apynių technologams juk nesudėtinga.
Be apklausų tikriausiai neišsiverčia ir pienininkai, pastaraisiais metais pakeitę pakuotes. Tik dėl klientų noro atsirado ne 200, bet 180 gramų sviesto pakuotės, nors kaina iš esmės nepasikeitė.
Tik dėl žmonių užgaidų ant kefyro ar pieno pakuočių neretai galima išvysti ne užrašą „1 litras”, bet – „1 kilogramas”. Kas nežino pieno tankio, galiu padėti: kilogramas – 0,972 litro.
Smulkmena? Ne! Juk gamintojai išsiners iš kailio, kad tik įvykdytų didžiausius vartotojų troškimus.
Ir šiukštu nepamanykite, kad čia koks nors siekis pasipelnyti. Apklausos rodo ką kita.