Kremlius net neslepia, kad siekia susigrąžinti prarastas pozicijas Lietuvoje. Ginklu to padaryti bent jau artimiausiu metu neplanuojama, nes mūsų šalį gina galingesni ir įtakingesni sąjungininkai. Todėl pasirinktas kitas kovos būdas - daromas spaudimas lietuvių protams ir jausmams. Tai - klasikinis informacinis karas. Apie juo bruožus jau rašėme. Šiame trijų dalių rašinyje papasakosime, kaip manipuliuojant istoriniais faktais daromas poveikis dabartiniams procesams.
Istorijos iškraipymai yra vienas svarbesnių informacinio karo ginklų. Tai sąmoningai skleidžiama netiesa, kurios tikslas – paveikti visuotinę ideologinę aplinką priešiškai valstybei naudinga linkme. Tie iškraipymai nepagrįsti faktais, tačiau daro įtaką visuomenei.
Kai mokydamasis gimnazijoje pradėjau domėtis istorija, dėl Žalgirio mūšio laurų daugiausia pešėsi lietuviai ir lenkai. Kai pradėjau studijuoti universitete, pretenzijas jau labai garsiai reiškė ir rusai bei baltarusiai. Tuo metu ši situacija atrodė juokinga. Tačiau niekas nesivargino sutriuškinti iš piršto laužtų rusų ir baltarusių ambicijų. Kiek žmonių dabar tiki, kad Žalgirio mūšio lauke pergalę pasiekė slavai, ne lietuviai?
Apie priešiškų valstybių siekius iškraipyti mūsų valstybės istoriją, sumenkinti lietuvių laimėjimus ir pasėti abejonių kalbėjomės su Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektoriumi, docentu, daktaru Valdu Rakučiu, informacinius karus analizuojančiu žurnalistu Aleksandru Matoniu, kitais specialistais.
Laužomas ideologinis kamienas
Vilnius dar kvepėjo rytine kava, kai LKA kieme žvaliai nuskambėjo „Tautiška giesmė“. Kariūnai ir akademijos darbuotojai metė savo darbus, sustojo, įsitempė, o jų lūpomis šuoliavo Vinco Kudirkos žodžiai.
Taip čia prasideda kiekvienas rytas.
Generolo Jono Žemaičio karo akademija yra viena iš nedaugelio Lietuvos mokyklų, kur jaunuoliai ne tik kaupia žinias, bet ir auginasi ideologinį stuburą. „Valstybė yra pasmerkta subyrėti, jeigu neturi atskiras jos dalis jungiančio kamieno. Juo gali būti ir dominuojanti ideologija, ir dominuojanti tauta. Mūsų šalyje gyvena daug tautų, daug skirtingų grupių, todėl tautinės valstybės idėja jau paseno. Mes turime rasti kitą kamieną, kuris sujungtų mus visus ir leistų stiprinti mūsų valstybę“, - kalbėjo LKA prorektorius V. Rakutis.
Jauni protai ir širdys Lietuvos kamieną tašo pirmiausia iš mūsų šalies istorijos. Tačiau priešiškos valstybės stengiasi stabdyti šitą procesą. Tam pasitelkiama daug kartų ir daugelyje vietų išmėginta propaganda.
„Naudojami informacinio karo metodai. Pavyzdžiui, iškraipoma mūsų istorija, sumenkinamos pergalės, paskleidžiama abejonių. Stengiamasi paminti tokius dalykus, kurie leidžia visuomenei didžiuotis valstybe ir pasitikėti savimi“, - pasakojo istorikas.
Jam pritarė žurnalistas, gynybos apžvalgininkas A. Matonis: „Valstybė - tai teritorija, joje gyvenantys žmonės, kalba, kultūra. Jeigu pašalinsi bent vieną iš šių elementų, tai valstybė pradės irti. Nesvarbu, ar tu panaikinsi valstybės sieną, ar dirbtinai asimiliuosi kultūrą.
Toks procesas vyksta ir su istorija. Jis yra mažiau pastebimas, tačiau ne mažiau skausmingas. Ant istorijos pagrindo pastatyta valstybės ir joje gyvenančių tautų tapatybė. Nuplovus tą pamatą, galima sugriauti ir pačią valstybę. Visų Lietuvoje gyvenančių tautų, etninių grupių, religinių bendruomenių tapatumas gali būti sunaikintas“.
Sniego kamuolio principas
Atkakliausiai Lietuvos istoriją siekia iškraipyti didžiosios kaimynės propagandininkai. „Per atskirus istorinius faktus Rusija bando išplauti mūsų valstybės istorinį bei kultūrinį tapatumą ir įterpti jį į visai kitokią informacinę erdvę. Tų bandymų atakuoti mūsų istoriją yra tiek daug, kad drąsiai galima kalbėti apie jų sistemingumą“, - apgailestavo A. Matonis.
„Kai viena valstybė užima kitos teritoriją, ji turi rasti pateisinimą savo veiksmui. Tai yra būtina, nes priešingu atveju tų teritorijų gyventojai pasitaikius pirmai progai sieks nepriklausomybės.
Lietuva ne kartą buvo okupuota Rusijos, todėl egzistuoja ne viena tokia „plaukiojanti“ teorija, kuri paaiškina, kodėl mūsų šalis turėtų priklausyti Rusijai. Jos kuriamos jau nuo XIX amžiaus“, - aiškino humanitarinių mokslų daktaras V. Rakutis.
Rusijos veiklos metodai pagrįsti „sniego kamuolio“ principu. Bent kartą viešumoje nuskambėjusį netikrą faktą propagandininkai aplipdo vis naujomis legendomis. Net jei faktas buvo sukritikuotas ir paneigtas, tas sniego kamuolys ritasi į pakalnę ir sukelia vis daugiau abejonių visuomenėje.
„Viena iš tokių idėjinių konstrukcijų - kad Abiejų Tautų Respublika (ATR) XVIII amžiuje buvo visiškai supuvusi, nekontroliuojama valstybė, kuri kėlė grėsmę kaimynams. Todėl Jakaterinai II esą neliko nieko kito, kaip tik užimti ATR ir įvesti čia tvarką.
Šita idėjinė konstrukcija buvo sukurta 1792 metų karo išvakarėse. Vėliau ji buvo kartojama XIX amžiuje, sovietinių istorikų, kol galiausiai atsidūrė dabartinės Lietuvos istorijos vadovėliuose. Ši ideologinė konstrukcija kaip reta gyvybinga.
Būta didžiausių pastangų sustiprinti mūsų valstybę paskutiniaisiais XVIII amžiaus dešimtmečiais. Būtent todėl kaimynai suskubo aktyviai veikti ir užgniaužti ATR jai dar nesustiprėjus.
Tai pavyzdys, kaip informacinė kova silpnina tautos identitetą.
Problema ta, kad mes nesugebame identifikuoti, jog tai - sukurtas produktas. Ir tokiu būdu mes patys padedame priešiškoms valstybėms įgyvendinti tikslus. Mes patys pradedame galvoti, kad XVIII amžiuje viskas buvo blogai, bet atėjo rusai ir viską sutvarkė. Tada jau galima prieiti ir prie kitokios išvados – Lietuvoje dabar viskas yra blogai, bet ateis rusai ir viską sutvarkys“, - apie istorijos iškraipymų keliamas problemas kalbėjo V. Rakutis.
Taikinyje – ir aukso amžius, ir partizanai
Specialistai išskiria tris pagrindines kryptis, kuriomis yra puolama Lietuvos istorija. Pirmoji - vėlyvieji viduramžiai, vadinamasis aukso amžius. Kita kryptis – įvykiai prieš ir po Antrojo pasaulinio karo, rezistencinė kova. O trečioji - valstybės atkūrimas ir 1990-1991 metų įvykiai.
„2010 metais artėjant Žalgirio mūšio paminėjimo jubiliejui, Rusijos žiniasklaidos priemonėse prasidėjo intensyvi informacinė kampanija. Jos tikslas – įtikinti auditoriją, kad šis mūšis buvo slavų pergalė. Rusų, baltarusių ir lenkų pergalė prieš grobikus kryžiuočius.
Reikia tik šiek tiek kritikos, kad tokia versija sugriūtų.
Žalgirio mūšis buvo dviejų valdovų – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos – pergalė prieš Kryžiuočių ordiną. Tai yra ne valakų, totorių, gudų, etninių rusėnų ir kitų mūšio lauke buvusių tautų pergalė, bet dviejų viduramžiškų monarchijų triumfas“, - pasakojo apžvalgininkas A. Matonis.
Jis prisiminė ir kitą istorijos iškraipymą, susijusį su Žalgirio mūšiu: „Istorikas Jonas Dlugošas, vienintelis iš viduramžių metraštininkų, pasakojo apie kažkokius rusiškus „Smolensko pulkus“, kuriems vadovavo Simonas Lengvenis. Daroma prielaida, kad Vytauto vadovaujamoje kariuomenės dalyje buvo kažkokių Rusijos karių iš Smolensko. Tačiau buvo ne taip.
Smolenskas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. Žalgirio mūšio laikais jau kelerius metus priklausė Lietuvai. Smolensko pilyje buvo lietuvių bajorų įgula. Jogailos brolis Simonas Lengvenis buvo ne Smolensko, bet Siverų Naugardo ir Mstislavlio kunigaikštis – didesnių ir svarbesnių pasienio miestų. Jis vadovavo ir Smolensko vėliavoms (pabrėžė jungtuką „ir“, - red. past.), o ne tik joms. Kitaip tariant, Vytauto pusbrolis ir jam pavaldus kunigaikštis atvedė į mūšį kelias lietuviškas vėliavas iš pasienio su Rusija pilių.
J. Dlugošo suklaidinti vėlyvesni istorikai pradėjo kalbėti apie kažkokius rusų pulkus. O sovietmečiu pergalę mūšyje jau ėmė dalytis ne tik lietuviai ir lenkai, bet ir rusai, kurie toli gražu nebuvo Jogailos ir Vytauto sąjungininkai.“
Ketvirtadienį skaitykite antrąją šio rašinio dalį apie juodąsias istorijos klastotojų technologijas.
