Trečiadienį publikuotame tekste rašėme apie informacinį karą ir Kremlius ambicijas susigrąžinti prarastas pozicijas Lietuvoje. Ginklu to padaryti bent jau artimiausiu metu neplanuojama, nes mūsų šalį gina galingesni ir įtakingesni sąjungininkai. Todėl pasirinktas kitas kovos būdas - daromas spaudimas lietuvių protams ir jausmams. Tai - klasikinis informacinis karas. Istorijos iškraipymai - vienas iš informacinio karo ginklų.
Šiandien - antroji rašinio dalis. Analitikai pasakojo apie tai, kokias juodąsias technologijas Lietuvoje naudoja priešiškos valstybės.
Savų tikslų turi ir Minskas
Istorinės mūsų protėvių pergalės ir pasiekimai erzina ne tik Rusijos propagandininkus. Savų tikslių čia turi ir Baltarusijos režimo išlaikomi bei tam tikrai veiklai motyvuojami istorikai.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo Baltarusijos istorikai atkakliai tvirtina, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo baltarusių valstybė. Teigiama, kad dauguma LDK gyventojų buvo gudai, o lietuviai tik pasinaudojo valstybės potencialu. Tačiau joks šaltiniais besiremiantis istorikas nepaneigs - LDK buvo suformuota etninių žemių pagrindu, vėliau diplomatija arba karais prisijungiant kitas teritorijas“, - pabrėžė žurnalistas Aleksandras Matonis.
Maždaug prieš 5-6 metus ir Rusijoje atsirado istorikų, kurie tvirtino, kad LDK buvo rusėnų ir gudų valstybė.
„Su bendradarbiu dažnai diskutuodavome apie dabartinę Lietuvą ir Abiejų Tautų Respubliką (ATR). Jis buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Respublika prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo mūsų istorijos dalis, o XVIII amžiaus valstybė – kažkieno kito. Tačiau jo nuomonė pasikeitė, kai pradėjome tyrinėti jo šeimos genealoginį medį ir sužinojome, kad jo protėvis Tado Kosciuškos sukilime buvo leitenantas, vieno miestelio įgulos komendantas. Staiga jis suprato, kad nėra kažkokios „kitokios Lietuvos“. Visa Lietuvos istorija yra vientisa.
Šitas pavyzdys išryškina svarbią problemą.
Baltarusijos istorikai dabar tvirtina, kad LDK buvo jų valstybė. Lietuvių esą gal ir buvo, tačiau jie gyvenę kažkur valstybės pakraščiuose. Kai susiduria mūsų pačių itin kritiškas požiūris į savą istoriją ir visiškai nekritiškas kitų valstybių požiūris, kyla informacinio karo grėsmė. Mes patys padedame priešiškoms jėgoms iškraipyti savo istoriją“, - apgailestavo Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektorius Valdas Rakutis.
„Lietuviai - lenkų pagadinti slavai"
Bandymus sunaikinti lietuvių savimonę ir sukelti abejonių šalies istorija lydi dar vienas procesas. „Tam naikinamam mūsų valstybės kamienui siūlomas pakaitalas. Galima pastebėti tendenciją, kad Lietuvoje vis intensyviau yra siūloma domėtis Rusijos kultūros paveldu. Daugiausia - Antruoju pasauliniu karu, bet siūlomi ir kiti laikotarpiai.
Leidžiamos knygos, kuriose pasakojama apie Lietuvos ir Rusijos istorijų tapatumą, lietuvių sąsajas su slavais. Teigiama, kad lietuviai tėra lenkų pagadinti slavai“, - vartydamas rusišką knygą pasakojo humanitarinių mokslų daktaras V. Rakutis. Tos knygos puslapius „papuošė“ raudonos žvaigždės ir kita sovietinė simbolika, o nuotraukose – šių dienų Lietuvos Respublikos kariuomenė.
Tokios literatūros galima legaliai įsigyti mūsų šalies knygynuose. Ir ne tik tokios.
„Neseniai teko vartyti Lietuvoje leidžiamą stačiatikių bažnyčios leidinį rusų kalba. Nors leidinys nagrinėja religines temas, ten buvo publikuota keletas tekstų apie istoriją.
Vieną jų parašė Lietuvoje dirbantis mokytojas-metodininkas. Straipsnyje buvo pateikta daug gerai žinomų rusiškų klišių: apie lietuvių sąsajas su slavais, apie tai, kad mes vos netapome stačiatikiais ir t. t. Nieko naujo. Tačiau pabaiga pribloškė ir prajuokino iki ašarų.
Buvo rašoma maždaug taip: 1377 metais gulėdamas mirties patale Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas priėmė stačiatikybę ir, kaip tada buvo įprasta diduomenei, apsikirpo lyg stačiatikis vienuolis. Anot to mokytojo, Algirdas yra palaidotas kažkurioje iš Lietuvoje veikusių cerkvių“, - papasakojęs istoriją A. Matonis šypsodamasis nutilo. Tyla – geriausias komentaras.
„Kitas pavyzdys. Oficialus Rusijos valstybės pareigūnas (dabar premjero Dimitrijaus Medvedevo patarėjas, - red.) Dmitrijus Rogozinas atvažiavo į Lietuvą ir pristatė knygą „Baronas Žoltokas“. Tame leidinyje jis pasakojo, kad nėra lietuvių ir rusų – praeityje mes esą buvome viena tauta. Taip pat jis rašė, kad jo protėvis buvo bajoras, kuris užtikrino Žalgirio mūšio baigtį ir nukovė Kryžiuočių ordino magistrą Ulrichą von Jungingeną.
Ir tas šyvos kumelės sapnas išleidžiamas tik lietuvių kalba“, - apgailestavo A. Matonis.
Veikiama ir per vietos istorikus
Istorija iškraipoma ne tik Kremliaus propagandininkų knygose ir žiniasklaidos priemonėse. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad priešiškoms valstybėms naudingos idėjos atgula į lietuvių istorikų veikalus.
„Lietuvoje labai intensyviai veikiami istorikai - tiesioginėmis ir netiesioginėmis priemonėmis. Mūsų valstybė tai sričiai skiria per mažai dėmesio ir lėšų. Istorikų atlyginimai yra, ko gero, mažiausi iš visų mokslininkų, jie gyvena iš projektų, todėl yra sudarytos visos sąlygos juos paveikti. Kitaip tariant, patys Lietuvos mokslo žmonės pradeda veikti prieš Lietuvą“, - sakė LKA prorektorius V. Rakutis.
Anot istoriko, tą faktą įrodo Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus apjuodinimas: „Ši asmenybė daro didelę įtaką visuomenei ir ypač karininkijai. Tai buvo žmogus, kuris tvirtai laikėsi savo vertybių, įsitikinimų, buvo garbingas.
Dabar kuriamos istorijos esą jis šaudęs žydus, nors tos istorijos nieko bendro su tiesa neturi. Nedarė jis tokių dalykų. 1944 metais jis subūrė ir vadovavo Vietinei rinktinei. Tačiau prieš jo atminimą buvo organizuojamas aršus puolimas. Tai vienas iš atvejų, kai bandoma sumenkinti tai, kuo mes galime ir turime didžiuotis.“
Penktadienį skaitykite trečiąją rašinio dalį apie mūsų valstybės patiriamus nuostolius ir galimus problemos sprendimus.
