Trečiadienį ir ketvirtadienį rašėme apie tai, kad Lietuva ir jos piliečiai yra tapę taikiniu. Nedraugiškų valstybių propagandininkai siekia iškraipyti mūsų istoriją. Tai - vienas iš būdų sulaužyti lietuvių valstybės ideologinį kamieną.
Paskutiniame ciklo rašinyje - specialistų nuomonė, kad mūsų valstybė turi priemonių kovoti su istorijos iškraipymais.
Prarandame ir piliečius, ir bendražygius
Prieš Lietuvą vykdomo informacinio karo pasekmės matomos net miestų ir kaimų gatvėse - jos šiurpiai tuštėja. „Dažnai svarstoma, kodėl tiek daug jaunų Lietuvos žmonių išvažiavo gyventi į užsienį. Todėl ir išvažiavo. Emigracija yra tiesioginė nesirūpinimo savo ideologija pasekmė. Mokykloje buvo visiškai nesirūpinama ideologiniais pagrindais, todėl tie vaikai tokie ir užaugo – važiuoja ten, kur geriau. Jie negalvoja apie tai, kad čia yra mūsų visų valstybė ir mums visiems reikia ją kurti.
Kiek istorinių filmų Lietuvoje buvo sukurta per nepriklausomybės laikotarpį? Tas skaičius yra arti nulio. Ir kokį galingą poveikį turėjo televizijos laida „Būtovės slėpiniai“, kur patrauklia forma buvo kalbama apie mūsų šaliai svarbius dalykus. Ta dviejų kartų istorikų diskusija (Alfredo Bumblausko ir Edvardo Gudavičiaus, - red.) ne tik sudomino, bet ir sukrėtė, padėjo pažinti savo šalį“, - vieną iš problemų įvardijo istorikas, Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektorius Valdas Rakutis.
Informacinis karas ir istorijos iškraipymai griauna Lietuvos santykius su artimiausiais bendražygiais.
„Siekdama savo užsienio politikos tikslų Rusija kiršina Lietuvą ir Lenkiją. Matome, kokie komplikuoti yra mūsų valstybių santykiai. Matome, kaip sunkiai vyksta dvišalis dialogas. Matome ir tai, kas įkvėpė konfliktą.
Naujausias pavyzdys – rusiškoje žiniasklaidoje pasirodęs straipsnis apie tai, kad Lietuva buvo viena iš Molotovo-Ribentropo pakto organizatorių. Esą egzistavo Smetonos-Hitlerio paktas. Tą straipsnį pavadinčiau dezinformacija, o tai yra baudžiamoji veika. Tai yra diversija. Tačiau Lietuvos valstybės institucijos nesugeba tinkamai sureaguoti, nes reagavimo pasekmių bijo net labiau nei diversijos“, - pabrėžė žurnalistas Aleksandras Matonis.
Istorikas V. Rakutis įvardino svarbią problemą: „Mūsų valstybė turi tokį nevisavertiškumo kompleksą „nekabinkime Rusijos“. Todėl mes nuolat užsiimame gynyba – reaguojame į jų jau atliktus veiksmus. Tačiau norint laimėti informaciniame kare reikia ir pulti, ir užbėgti už akių jų veiksmams.
Pavyzdžiui, ar mes žinome ką nors apie Baltarusijos istoriją? Ar yra bent viena knyga apie Lietuvos istoriją, skirta Baltarusijos skaitytojams? Nėra. O mes galėtume tą teritoriją taip pat paversti informacinio karo lauku.
Lietuvoje vyksta informacinis karas. Žodis „karas“ reiškia, kad mes kariaujame. Lietuva yra nuolat puolama priešiškos valstybės. Turi būti naudojamos visos įmanomos priemonės, kad apsigintume. Ir čia neužtenka saujelės istorikų, kurie kažką pašneka viešojoje erdvėje. Prieš Lietuvą metamos pajėgos yra gerokai gausesnės. Tam, kad apsigintume, reikia valstybinės strategijos ir viso valstybinių institucijų įsikišimo“.
Anot humanitarinių mokslo daktaro, labai svarbu suvokti, kad ideologinį kamieną reikia nuosekliai lipdyti: „Įprasta manyti, kad su ideologija dirbti nereikia, nes toje srityje viskas savaime pasidaro. Bet tai labai neteisingas požiūris. Visais laikais, visos demokratinės valstybės labai daug dirbo su ideologija. Nuo graikų ir romėnų valstybių iki dabartinių demokratijų. Tą valstybės kamieną ir šaknis reikia stiprinti, nes demokratijoje nėra aiškaus valdovo, kuris jau savaime būtų valstybės kamienas.“
Laiku atpažinti ir deramai reaguoti
Analitikai pastebėjo: vienas iš būdų kovoti su istorijos iškraipymais – sakyti tiesą. Jeigu Lietuva sugebės argumentuotai ir tvirtai atremi neteisingus faktus, tai bent jau dalis visuomenės melą pradės vertinti kritiškai.
„Šiemet Valstybės saugumo departamentas pirmą kartą savo ataskaitoje užsimena apie informacinį karą. Nuasmeninta forma, atsargiai, tačiau užsimena. Tai jau yra pasiekimas. Svarbu, kad mūsų valstybė yra pajėgi identifikuoti ir deramai įvertinti tokios kovos metodikos simptomus. Būtina suprasti, kokią strategiją taiko priešas, kokie yra jo tikslai, kokias pajėgas naudoja“, - kalbėjo žurnalistas A. Matonis.
Kitas veiksmingas būdas kovoje su istorijos iškraipymais – aiškus ir tvirtas valstybės požiūris į Lietuvai svarbius įvykius ir reiškinius.
„Reikia konsoliduoto valstybinio požiūrio į svarbiausias mūsų istorijos datas. Jokiu būdu nesakau, kad mums reikia elgtis kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – kurti valstybinę istoriją. Ne. Jeigu reikia papildomos šaltinių analizės ar archeologinių tyrinėjimų, tai privaloma padaryti. Tačiau yra tokių faktų ir įvykių, dėl kurių neturėtų kilti nesantaika. Ir tas susitarimas tarp istorikų kiekvienais metais turi vis plėstis.
Lietuvoje istorikai ginčijasi iki pažaliavimo netgi dėl tokių faktų ir šaltinių, kurie iš esmės yra aiškūs. Gal nežinomos tik detalės. O Rusijoje jokių ginčų nekyla – netgi šyvos kumelės sapnai nesukelia jokių diskusijų. Blogiausia, kad ir Lietuvos istorikai bei pedagogai mielai įsijungia į tą orkestrą“, - apgailestavo A. Matonis.
Lietuvos istorija turi du aiškius kamienus – bajoriškoji LDK ir Antano Smetonos Lietuva. Akivaizdu - mūsų problema yra ta, kad dar nesame galutinai jų sujungę. Todėl atsiranda galimybė dirbtinai supriešinti tas dvi neatsiejamas Lietuvos istorijos dalis.
„Būtina turėti aiškią kryptį, kaip mes sujungsime tuos du kamienus. Reikia net valstybės institucijų įsikišimo. Negali likti jokių silpnų vietų. Mes turime aiškiai žinoti, kokioje valstybėje mes norime gyventi ir kokį ideologinį veidą ji turės“, - pabrėžė istorikas V. Rakutis.
Be to, Lietuva galėtų perkelti informacinio karo lauką ir į priešiškas valstybes. Yra daug būdų, kaip išplėsti informacinio karo lauką. Pavyzdžiui, 1612 metų įvykiai. Ši data yra rimta ir svarbi. Tačiau apie tai niekas nekalba.
Tuo metu Rusijoje siautėjo bevaldystė, chaosas, vakarų žemes buvo užėmusi Abiejų Tautų Respublikos (ATR) kariuomenė. Tokia situacija susiklostė todėl, kad išmirė Rusiją valdžiusi dinastija. Atsirado daug apsišaukėlių, kurie siekė įrodyti, kad yra senosios dinastijos atstovai. Kremliuje veikė ir lietuvių bei lenkų grupė. Tuo metu ATR buvo pradėjusi aktyvius karinius veiksmus prieš Rusiją.
„Mes galime prisiminti tuos įvykius. Tai priverstų į Rusiją pažvelgti kitomis akimis, iš kitokios perspektyvos. Ir visai ne tam, kad 1612 metų įvykiai būtų paversti herojiniu epu. Bet tam, kad būtų galima palyginti juos su 1654-1655 metų Rusijos invazija, kuri kažkodėl lieka šešėlyje“, - siūlė istorikas V. Rakutis.
* * *
Pirmajame rašinyje pasakojau, kad mano apsilankymas LKA prasidėjo nuo neįprasto vaizdelio - stebėjau, kaip ryte kariūnai ir mokyklos darbuotojai gieda Lietuvos himną. Kai „Tautiška giesmė“ nutilo, o LKA kieme buvę kariūnai tęsė savo darbus, pasijutau keistai. Jiems tai buvo eilinis rytas ir įprasta dienos pradžia. Man - naujas potyris. Neįprasta dieną pradėti Lietuvos himnu. Neįprasta savo valstybei nusilenkti ne tik per šventes.
Matyt, taip yra todėl, kad aš priklausau tai kartai, kurią valstybės kūrėjai užmiršo. Mokyklos suoluose mokėmės apie Lietuvą, bet ne būti lietuviais. Savo ideologinį stuburą formavome patys. Arba emigravome.
