2011-ųjų liepą apsaugininkai pareikalavo išmesti į šiukšlių dėžę grūdėtos varškės indelį, kurį moteris krepšyje mėgino įsinešti į Algirdo Kaušpėdo koncertą Mokytojų namų kiemelyje.
Z. Čepaitės manymu, šio skandalo rezultatai – tiesiog puikūs: vieni niršo, kiti juokėsi, bet šiemet ji nepastebėjo, kad vasaros kavinėse būtų tikrinami klientų krepšiai.
- Ar ši istorija tapo knygos „Emigrantės dienoraštis“ reklama?
- Kai po dviejų mėnesių pristatinėjau savo knygą, niekas net neprisiminė varškės istorijos.
Apie tai buvo užsiminta tik Londone surengtame verslo seminare, aiškinant, kaip naudoti socialinius tinklus savo verslui. Kalbėtojas nutikimą apie varškę pateikė kaip pavyzdį, kaip galima sėkmingai populiarinti savo idėją.
- Kaip Londono lietuviai suprato istoriją apie atimtą varškę?
- Kai prieš metus grįžau į Londoną, varškės istoriją daug kas žinojo ir linksmai mane sveikino.
Visi ją suvokė smagiai ir juokėsi: „Tai kaip ta varškė?“
Kartu žmonės diskutavo, kodėl Lietuvoje taip aktyviai buvo sureaguota į konfiskuotos varškės indelio likimą ir čia įžiūrėjo tris dėmenis.
Greičiausiai nulėmė neigiamas požiūris į emigrantus, o ši istorija leido iš jų pasityčioti ir pasijuokti.
Taip pat reikšmės turėjo per menkas, jų manymu, objektas pasipiktinimui reikšti: esą emigrantai purkštauja dėl kiekvieno nieko.
Mano pačios asmuo, iki šiol daug kam keliantis irzulį, irgi galėjo paspartinti tokią staigią reakciją.
- Kaip reagavo oficialios vartotojų teisių gynimo organizacijos?
- Žiemą gavau atsakymą iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Ji apsimetė, kad nesupranta mano klausimo.
Aš prašiau ištirti, ar teisėtai kavinės savininkų pasamdyti apsaugininkai neleidžia asmeniniuose krepšiuose įsinešti maisto ir gėrimų.
Valdininkai pranešė, kad mano laišką persiuntė nagrinėti į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Iš ten atsiųstas aptakus tekstas, kur buvo nagrinėjama, ar ta varškė nebuvo kenksminga valgyti.
- Ar vis dar nešiojatės į renginius maisto?
- Mano nuomonė per metus nepasikeitė: tikrinti rankinės turinį ir reikalauti išmesti tai, kas tau priklauso, yra žmogaus teisių pažeidimas.
Per Londono olimpiadą - ypač sustiprinta apsauga, tai - masinis renginys. Bet apie tai, kad negalima neštis ginklų, peilių ar kitokių pavojingų daiktų, įspėjama iš anksto.
Apsauga neprašo atidaryti krepšių ir sako: „Jei turite ginklų - palikite čia.“
Tačiau viską stebi policininkai, kurie pagal antiterorizmo įstatymus turi teisę tikrinti krepšius, ieškodami draudžiamų daiktų. Bet jie - ne apsaugininkai!
- Kaip prabėgus metams pati vertinate tą varškės istorijos paskatintą judėjimą?
- Man susidarė įspūdis, kad savo teisių supratimas nėra įaugęs į lietuvių sąmonę. Įprotis paklusti iki šiol gajus, o nepaklusti žmonės nebuvo pratinami.
Neabejojama, kad kažkas turi galią tave kontroliuoti, prižiūrėti, žmonės paklūsta, nors tai visiškai neteisėta.
Net kai nepriklausomybės aušroje žmonės išėjo į gatves, ryškėjo akivaizdus paklusnumo sindromas: žmonės buvo raginami daryti tik tai, ką Sąjūdis liepė.
Ir dabar žmonės vis dar turi būti klusnūs. Tai baisu! Valdyti tokius patogu, bet valdžia nesusimąsto, kad jie taip pat lengvai paklus bet kam, kas turi galią.
Todėl šią istoriją galima vertinti ir kaip dviejų kultūrų sandūrą: gyvendamas užsienyje įsiurbi tam tikrą elgsenos modelį ir tada būna keista, kad su savo daiktais negali eiti į viešą renginį.
