Šitokio kartėlio, pabūsiu blogu pranašu, nepermuš ilgai net olimpinio aukso saldumas (čempionai, kaip matėme, ragauja medalį, o mūsų kūnais nubėga saldus virpulys), nes, kaip atrodo, čia turime reikalą ne tiek su atsitiktinai supuolusiais nesmagiais atsitikimais, kiek su įgaunančia pagreitį nešvankia tendencija, kuri gali prasimušti čia ar ten, įgyti tokį at kitokį empirinį pavidalą, įvairuoti. Nesu taip šventai kaip A. Užkalnis įsitikinęs, kad svečioje šalyje, o ypač Didžiojoje Britanijoje privalu kažkaip specialiai kontroliuoti savo kūno kalbą, vengti gestikuliacijos, neatsargaus rankų mosikavimo dėl to, jog visa tai gali būti klaidingai perskaityta, ne taip suprasta. Toks patarimas tikrai ne į sveikatą tautiečiui, kuris ir taip dažnai juda susikaustęs kaip medinukas, įsitempęs kaip suveržtų spyruoklių iškamša-konstrukcija.
Žinoma, panašaus pobūdžio pamokymai praverstų keliautojui į tolimas egzotiškas šalis, ypač esant progai susidurti su necivilizuotomis gentimis, kur gestai kartais turi ypatingą simbolinę reikšmę, yra tokie svarbūs kaip, pavyzdžiui, mums I. Kanto veikalai. Kita vertus, įsivaizduoju, kad ne tik kontinentinėje Europoje, bet ir Saloje žmonės savo džiaugsmą, užplūdusią ekstazę sporto varžybų metu reiškia labai panašiai, išmesdami rankas į priekį, mojuodami, siūbuodami.
Prisimink, skaitytojau, kad ir tu prie televizoriaus, įmetus mūsiškiui tritaškį, pašoki į viršų saliutuodamas abiem rankom arba viena, jeigu kairėje laikai alaus bokalą. Toks saliutas neturi jokios simbolinė gelmės, o yra natūrali užkrauto emocijomis kūno išraiška be jokių užpakalinių minčių. Jeigu čia pabandoma įžiūrėti kažką daugiau, kaip minėtu atveju, tai reikia apgailestauti tik dėl to, kad šventės šeimininkai nesugebėjo reflektuoti savo pačių kompleksų, nesusitvarkė su baimėmis, taigi reikiamai nepasiruošė pasitikti svečius, neatliko būtinų namų darbų, - nežiūrint pastatytų naujų stadionų, atidarymo uždarymo iškilmių, varžybų organizacijos techninių parametrų. Tačiau, regis, viskas yra dar paprasčiau. Karnavalo šventės atmosferą sukurianti, margaspalvė, įvairiausiai atributais pasipuošusi, dainuojanti, šokanti, energingai gestikuliuojant. krepšinio sirgalių minia, lydinti mūsų komandas, kaip atrodo bent man, yra ne mažiau dėmesio vertas reiškinys nei pačių Lietuvos krepšininkų pergalės, sportiniai laimėjimai, pasaulinė šlovė, galima pridurti net taip – yra savaime įdomus etnologinio, sociologinio, antropologinio tyrimo objektas. Tokiame krepšinio fiestos džiaugsmingame siautime kaip niekur kitur akivaizdžiai pasireiškia tautos gyvastingumo dionisiškasis ekstatinis pradas, rodantis gentainių gyvenimo džiaugsmo neišsemiamus rezervus.
Dar kitaip tariant, Lietuvos krepšinio sirgaliai išsiskiria iš kitų savo spalvingumu, triukšmingumu. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – ar vien dėl tokio akį rėžiančio perteklinio ryškumo kas nors iš organizatorių, saugodamas tautos moralę, drįstu olimpinėse žaidynėse išvyti iš arenos, tarkime, sporto sirgalių amerikietį, vokietį, prancūzą. Taigi, supratote, apie kokį pavojingai prasimušantį pro sąlygines užtvaras, šioje olimpiadoje jau pro kraštus jau drimbantį nešvankumą čia kalbame. Kita vertus, užbėgant sau pačiam už akių, pastebėsiu, kad dėl to nesiūlau rezignuoti, pulti į paniką, iš tiesų neverta ant savo kupros užsiversti kito klaidų ir gėdos naštą. Nešvankūs begėdiški nesivaržančių žmonių iš didžiųjų sporto bendruomenių komentarai ne kartą lydėjo mūsų sielas nuskaidrinusios įstabios pergalės plaukimo takeliuose faktą. Kažkam vis tik panižo apkartinti mums džiaugsmą, ar ne. Iš tiesų, įdomiai gaunasi, jeigu laimi amerikietis, anglas ar rusas, tai kalbama apie nepaprastą talentą, Dievo dovaną, kai įspūdingai laimėjo lietuvė, pasipylė įtarinėjimai, negarbingos insinuacijos, nuodingas šnypštimas iš pasalų. Dar daugiau, - nuostabiais rezultatais atkreipusi dėmesį A. Skujytė po pirmos varžybų dienos, pažeidžiant visus įmanomus kontrolės institucijos reglamentus, buvo be preteksto žeminama, tampoma po pakampius. Labai neskanu dėl to, kartėlis pasiekia aukščiausiąjį tašką. Tikrai nesiūlau – ginkdie - skelbti karo Didžiajai Britanijai ar juolab pasijusti skriaudžiamais mažiukais. Šalta ironija yra pats geriausias pasirinkimas šioje situacijoje.
Kažkas, įvertinę A. Skujytės savitvardą negarbingo užpuolimo metu, pusiau juokais, pusiau rimtai pasiūlė pastatyti paminklą šiai talentingai sportininkei ir mielam žmogui. Savo ruožtu visai rimtai siūlau kokiame nors mūsų sostinės skvere pastatyti ironišką antipaminklą, savotiškai pagerbiantį dopingo kontrolės tendencingą, naudingą vienai pusei ir nenaudingą kitai, uolumą šioje olimpiadoje.
