Net trisdešimt objektų trijose Baltijos valstybėse prisiekęs keliautojas aplankė per tris mėnesius.
Būti svetingesniems, paslaugesniems turistams, daugiau šypsotis. Tai – Europą išmaišiusio pensininko H. Martuzevičiaus patarimai vilniečiams, kad atvykėliai apie Lietuvos sostinę išsivežtų kuo geresnių prisiminimų.
Atrodytų, jie paprasti, bet dažnai dėmesio turistams Vilniuje trūksta. O lygindamas Vilniaus ir kitų miestų muziejus 66 metų keliautojas sakė priekaištų turįs prižiūrėtojoms. Vilniuje močiutės sėdi kampuose, o kartais net piktai nužvelgia ir nei paaiškina, nei padeda lankytojui apžiūrėti ekspoziciją.
Palyginti H.Martuzevičius turi su kuo. Jis jau ketvirtą kartą dalyvavo Didžiajame žygyje po Baltijos šalis. Nors žaidimas baigsis rugpjūčio 31-ąją, jis gerokai anksčiau apžiūrėjo trijų Baltijos valstybių trisdešimt objektų ir juos nufotografavo.
Konkurse H. Martuzevičius su dukterimi Birute yra lyderiai.
Jau liepos mėnesį keliautojai baigė savo žygį – grįždami iš Estijos, kur labiausiai žavėjosi salomis ir visuotine tvarka, stabtelėjo Rokiškio dvare.
„Keliones, žinoma, pradėjome Lietuvoje. Maloniausia lankytis regioniniuose parkuose: jie sparčiai keičiasi, moderniai atnaujinamos ekspozicijos, įdomiai pateikiama informacija, gražėja pastatai ir aplinka. Džiugu matyti šiuos pokyčius.
Nors esu neblogai išmaišęs visas Baltijos šalis ir žygyje dalyvauju ne pirmą kartą, šįmet pamačiau daug naujovių. Visur kuriama, statoma ir gražinama”, – tvirtino kelionių mėgėjas.
– Jei Didysis žygis po Baltijos šalis vyktų kitąmet, kokį objektą keliautojams siūlytumėte apžiūrėti Vilniuje? – paklausė H. Martuzevičiaus „Sostinė”.
– Vis dėlto kviesčiau svečius aplankyti Gedimino pilį. Įdomios Vilniaus apylinkės.
Siūlyčiau pasivaikščioti po Verkius, Pūčkorius.
Iš muziejų vertas dėmesio Taikomosios dailės, Energetikos ir technikos muziejai.
Ar grįši į aplankytą miestą dar kartą, daugiausia priklauso nuo žmonių. Tuo esu įsitikinęs.
Būna, kad gido ar ekskursijos vadovo pasakojimo klausaisi valandomis. Bet būna, jog užsukus į muziejų į tave taip pasižiūri, kad ten užsukti kitą kartą tikrai nekyla noro.
Todėl ir siūlau atvykėliams apsilankyti Technikos ir energetikos muziejuje. Tai gyvas muziejus, jame yra ką pažiūrėti ir suaugusiesiems, ir vaikams. Jame nerasi sausų stendų. Be to, ir pasakoja muziejaus darbuotojai nenuobodžiai.
Netoli Vilniaus yra Neries regioninis parkas. Jis šiemet buvo įtrauktas į Didįjį žygį po Baltijos šalis. Nors parko lankytojų centras labai nenustebina, bet lankomumas didelis. Tai nulemia puikūs darbuotojai.
Manau, kad Neries regioniniame parke ne tik savaitgaliais daug lankytojų. Ne vien dėl to, kad jis netoli Vilniaus. Parko darbuotojai sugeba sudominti, todėl norisi atvažiuoti dar kartą.
Tačiau mane traukia ne tik istorijos paminklai, architektūra, gamtos grožybės. Juk per keliones kiek įdomių žmonių sutinki.
Štai latviai mane išmokė lietuviškų dainų, o Estijoje sutikome praeityje garsią krepšininkę, kuri puolė dalytis šiltais prisiminimais apie Lietuvą.
Man patinka ne tik pasižiūrėti, bet ir pasižmonėti.
– Kai keliaujate, mintyse turbūt palyginate aplankytus miestus su Vilniumi?
– Taip, palyginu. Pavyzdžiui, traukia sugrįžti į Taliną, Tartu, nes visos tarnybos šiuose miestuose dirba tik tam, kad vėl atvažiuotum. Vilniui to dar trūksta.
Pavyzdžiui, Estijoje net į turistų nedidelius prasižengimus žiūrima atlaidžiai. O Vilniuje tave būtinai nubaus, jei ne vietoje perėjai gatvę.
Jei pareigūnai mato, kad pažeidėjas yra turistas, gal kartais galima būti atlaidesniems, svetingesniems?
– Kaip Vilnių pristatytumėte turistui?
– Esu Vilniaus patriotas, todėl negalėčiau pasakyti jokio blogo žodžio. Gal kartais ką ir sumeluosiu, bet tai bus šventas melas. Apie miestą, kuriame gyveni, atvykėliui negalima blogai kalbėti.
Vilnių pristatyčiau pirmiausia paminėdamas senamiestį. Juk užsieniečiai jame iš tiesų aikčioja. Nesumeluočiau sakydamas, kad Vilniuje galima skaniai papietauti, netrūksta ir viešbučių. Kad jie nepigūs – gal geriau nutylėti.
Viešbučiai Lenkijoje iš tiesų pigesni. Latvijoje kainos įvairios, gali pasirinkti.
– Didžiojo žygio po Baltijos šalis laimėtojui bus skirtas prizas – kelionė į pasirinktą Europos miestą. Kurį miestą jūs pasirinktumėte?
– Svarbu, kad tai būtų istorinis miestas, jame netrūktų gražios architektūros pastatų.
Neturiu vieno gražiausio miesto. Vienas man gražus vienu aspektu, kitas – kitu. Svarbu, kaip į miestą pasižiūrėsi, įspūdis priklauso net nuo to, ar būsi išsimiegojęs. Kokios nuotaikos būsi, toks bus ir miestas. Svarbu ir pirmas sutiktas užkalbintas žmogus.
Gražu pasidairyti net po Lietuvos miestus ir miestelius, nors juose būta daugybę kartų. Įdomu žiūrėti, kas juose pasikeitė, stebėti žmones. Pastaraisiais metais provincijos miestai labai pagražėjo. Matyti, kad ten žmonės tvarkosi – visur gėlynai gražiausi, kiemai iššluoti.
– Bet jaunimas taikosi lėkti į Europą ar Ameriką, nors nežino, kur Lietuvoje yra Salantai ar Kapčiamiestis.
– Pastebėjau, kad jaunimas po Lietuvą mažai keliauja. Kai tai išgirstu, jaunuoliui pasiūlau nuvažiuoti į Salaką.
Aišku, jis nebūna girdėjęs apie kolekcininkės Vidos Žilinskienės jūrų muziejų. Tai turbūt labiausiai nuo vandenyno nutolęs muziejus. Tame muziejuje ilgai negalėjau atsigrožėti įvairiais jūrų gyvūnais, kriauklėmis, klausiausi kvapą gniaužiančių istorijų apie jūrų paslaptis.
– Kas jus skatina keliauti?
– Nemėgstu nei medžioti, nei žvejoti. Mano pomėgis – kelionės. Jau sovietiniais laikais per atostogas sėsdavome į „Žiguli” ir nuvažiuodavome iki Krymo.
– Ar pensininkai ne per dažnai skundžiasi, kad apie keliones net negalvoja, nes joms nėra pinigų?
– Nesu aš joks pavyzdys pensininkams.
Gal kitam svarbiau skaniau pavalgyti? O trečiam gal įdomu pamatyti naujausius filmus, aplankyti spektaklius? Kaip žmogus susidėlioja, kas jam svarbu, taip ir gyvena.
Man įdomiau kur nors išykti, gyvai pabendrauti su žmonėmis. Todėl per metus keliauju mažiausiai tris kartus.