Tautinė trispalvė – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus meninėse vizijose atsiradusi, heraldinių pamatų pamatų neturinti vėliava, labiau primenanti Afrikos šalių simboliką, o ne šlovingą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tradiciją, gali užleisti vietą raudonam audeklui su baltu raiteliu viduryje.
Prasidėjo žygis už valstybinio statuso suteikimą istorinei, populiariai vadinamai Vyčio vėliavai. Istorikai ir dalis politikų perspėja: jeigu mes neįsisavinsime istorinės vėliavos, ją ir visą didingą LDK praeitį nugvelbs baltarusiai.
Jau daug metų Baltarusijoje kalama į galvą, kad LDK buvo slavų – baltarusių valstybė, ją sukūrę lietuviai esą buvo slavai, o dabar šiuo vardu vadinama tauta iš tiesų neva yra žemaičiai, okupavę slavų lietuvių (baltarusių) žemes – Rytų Lietuvą su Vilniumi, senąja slaviškos LDK sostine.
Plazdės daugiau istorinių vėliavų
Dar šių metų gegužę Seimo nariai konservatoriai Kęstutis Masiulis ir Stasys Šedbaras inicijavo įstatymo pataisą, kuria numatoma plačiau naudoti istorinę vėliavą su Vyčiu. Ją palaikė 50 Seimo narių iš visų frakcijų, taip pat ir lenkų kilmės Lietuvos Seimo nariai Leonardas Talmontas bei Michalas Mackevičius.
„Šiuo įstatymo projektu siekiame telkti ir vienyti Lietuvos žmones. Istorinė Lietuvos vėliava yra valstybingumo ir garbingos istorijos simbolis. Vytis kelia pagarbą ne tik lietuviams, tačiau ir istoriniams kaimynams – lenkams, gudams, ukrainiečiams, totoriams, o plačiau jį naudodami primename apie bendrą turtingą ir kaimynišką praeitį. Kai kurių apžvalgininkų nuomonė, kad dabartinė Lietuvos Respublika turi atsiriboti nuo LDK, yra didelė klaida“, – argumentavo vienas pakeitimų iniciatorių Kęstutis Masiulis.
Parlamentarai siūlė papildyti Lietuvos valstybės istorinės vėliavos iškėlimo vietų ir progų sąrašą. Jei šiuo metu istorinę vėliavą privalu iškelti virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje bei Kaune, Karo muziejaus skvere.
Seimo nariai vėliavą norėtų matyti iškeltą ir prie valstybės institucijų, taip pat – istorinėse šalies vietose.
Įstatymo projektas jau išsiųstas Valstybinei heraldikos komisijai prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vyriausybei. Projektą turėtų svarstyti Vidaus reikalų, Teisingumo, Finansų ministerijos.
Preliminariai apskaičiuota, kad išplėsti valstybinės vėliavos naudojimą biudžetui atsieis apie 100 tūkst. litų.
Nukabinti trispalvę bus sunku
Vis tik Lietuvos istorinės vėliavos, pažemintos dėl raudonos „bolševikiškos“ spalvos grįžimas į garbingą vietą valstybės simbolių hierarchijoje bus ilgas ir skausmingas.
Vėliavos įstatymas yra konstitucinis įstatymas, jam priimti reikia dviejų trečdalių Seimo narių balsų. Laukia ir daugiau sudėtingų teisinių procedūrų, jau nekalbant apie galima aršų pasipriešinimą tos politikų kartos, kuri iškilo ant „afrikietiška“ trispalve paženklinto Atgimimo Sąjūdžio bangos.
Nors dabartinis įstatymo projektas numato tik išplėsti istorinės vėliavos naudojimą, o ne pakeisti valstybinę trispalvę, K. Masiulis neslėpė noro matyti Vyčio vėliavos kaip pagrindinės, valstybinės, trispalvei paliekant garbingą tautinės, bet ne valstybinės vėliavos vietą.
„Būtų gražu, jei ant Gedimino pilies suplėvesuotų istorinė vėliava. Bet 1919 ten buvo iškelta trispalvė, kurią neva nuplėšė Vilnių užėmęs lenkų diktatorius Juzefas Pilsudskis. Tai atrodyčiau kaip kos Pilsudskis... Tačiau istorinių valstybinių švenčių metu, pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimo dieną, LDK vėliavą reikėtų iškelti ant pilies bokšto“, – svarstė K. Masiulis.
Banditų ir priešų pinklės?
Seimo narys prisipažino, jog jau sulaukė ir dar sulauks karčių priekaištų net iš jam artimos dešiniųjų politinės stovyklos: „Sąjūdžio Vilniaus tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius man parašė labai piktą, priekaištų kupiną laišką“.
Sužinojęs apie ketinimus suteikti valstybinį statusą istorinei vėliavai, kurioje vyrauja raudona spalva, kunigas, disidentas Alfonsas Svarinskas supyko nejuokais.
„Banditai ir priešai sugalvojo tokią nesąmonę!, – tvirtino žodžio kišenėje neieškaintis laisvės kovų veteranas, – Išskleista toji vėliava gerai atrodo, bet jeigu vėjas nepūs, atrodys, kad ant Seimo, Prezidentūros kabo raudona komunistų vėliava!“
Signataras, vienas tautinio Atgimimo vadovų Romualdas Ozolas teigė, kadargumentai už istorinės vėliavos grąžinimą turi savo logiką, bet pakeisti valstybės vėliavą turi būti tautos, o ne „grupės draugų“ sprendimas.
„Tokį rimtą žingsnį, pakeisti valstybinę simboliką, žengti galima tik gavus tautos pritarimą. Būtinas referendumas, nors praktika rodo, jog Lietuvoje referendumai yra į dangaus nepasiekiantis šuns balsas. Vėl nuspręs kokia nors grupuotė, tai yra blogai“ – būgštavo R. Ozolas.
Beje, LDK raudonoji vėliava su baltu raiteliu viduryje jau trys metai greta tautinės trispalvės plaikstosi virš Lietuvos ambasados Vengrijoje pastato. Ją savo iniciatyva iškėlė ambasadorius Renatas Juška.
Arba mūsų, arba baltarusių
Istorikas, profesorius Alfredas Bumblauskas portalui lrytas.lt sakė, kad dėl Vyčio vėliavos reikia apsispręsti kuo greičiau, nes į šį simbolį taikosi Baltarusija.
„Baltarusių istorikai vis atkakliau teigia, kad LDK buvo slavų valstybė, kad lietuviai buvo suslavėję baltai, o lietuvių-baltų kalba kalbėjusi tauta buvo žemaičiai. Apmaudu, bet ant istorijos klastotojų Rytuose malūno vandenį pila ir dabartiniai regioniniai žemaičių nacionalistai, skelbiantys, kad žemaičiai yra ne lietuviai, o atskira tauta“, – piktinosi iš Telšių kilęs istorikas A. Bumblauskas.
Prieš nutautėjimą (surusėjimą) kovojantiems baltarusių inteligentams pasiimti LDK „prekinį ženklą“ aktualu, sprendžiant nuo viduramžių laikų sprendžiant šios tautos tapatybės problemą. Istoriko Alvydo Nikžentaičio teigimu, Minsko, Gardino ir Vilniaus gubernijos vakarų slavų dialektu kalbantys gyventojai baltarusiais pradėti vadinti tik XIX a.
LDK laikais jie vadinosi rusinais (rusėnais), o Maskvos Didžiosios Kunigaikštysės gyventojai – maskoliais , anuomet šis vardas neturėjo įžeidžiamo atspalvio.
Ilgą laiką Baltoji Rusia (Belaja Rusj) reiškė šiaurines – Novgorodo, Pskovo – žemes.
A. Bumblausko pastebėjimu, pirmasis baltarusis gal buvo XVII a. LDK bajoras Solomonas Rysinskis, prie savo pavardės prisidurdavęs graikšką pseudonimą „Leukorusos“ („Baltarusis“).
Pabūgo sąsajų su bolševikais
Aistros dėl Vyčio vėliavos statuso – pasekmė XXI a. atsinaujinusių lietuvių, baltarusių ir lenkų varžybų dėl LDK palikimo.
Su jomis ir susijusios dabartinių Lietuvos intelektualų bei dalies politikų pastangos pabrėžti moderniosios Lietuvos Respublikos valstybės tęstinumą nuo LDK laikų, pertrauktą 1918 metais, kai buvo sukurta grynai lietuviška valstybė grynai tautiniu-kalbiniu (etnolingvistiniu) pagrindu.
Iš kitos pusės, rizikingas žingsnis yra dabartinę Lietuvą net per simbolius susieti su LDK, kurioje vyravo slaviški kultūros elementai ir tik politinis elitas buvo daugiau ar mažiau lietuviškas, bet vėliau sulenkėjo net etninių lietuvių žemių erdvėje. „LDK nebuvo tautinė valstybė, lietuvių kalba net nebuvo valstybinė rašto kalba, aukštuomenė, miestiečiai net buityje ilgainiui ėmė vartoti lenkų kalbą. LDK gyventojai buvo ne tauta ir ne tautų katilas, o tautinių valstybių lopšys“, – pabrėžė A. Bumblauskas. Be to, Vyčio vėliavos ženklu pažymėta tikroji LDK gerokai skyrėsi nuo romantinio jos įvaizdžio tautos daugumos akyse.
„Juokinga, kai kalbama apie lietuvišką valstybę nuo jūrų iki jūrų. Nebuvo tokios valstybės. Kur nors prie Dniepro niekas nemokėjo lietuvių kalbos, administracija ten buvo vietinė“, – aiškino istorikas.
Istorinė Lietuvos vėliavą, baltą raitelį raudoname lauke, kaip atkurtos valstybės simbolį nuo 1905 m. Vilniaus Seimo laikų įsivaizdavo ir Jonas Basanavičius bei kiti XIX pab.- XX a. pr. Lietuvių tautinio atgimimo vadai. Tačiau 1917 – 1918 m., susidarius realiai galimybei įkurti tautinę Lietuvos valstybę, šlovingą LDK praeitį menančiai vėliavai pakišo bolševikų spalio perversmas – laisvės priešų vėliava irgi buvo raudona. Lietuvos Taryba pabūgo, kad mūsų valstybė bus painiojama su sovietų šalimi. Geltonas brūkšnys – jau gražu
Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius sukūrė vėliavos projektą pagal lietuvių tautinių drabužių spalvas: žalią ir raudoną. Bet pačiam dailininkui ir kitiems specialiai sudarytos komisijos nariams vėliava atrodė pernelyg niūri, tad virš žalios buvo brūkštelėta geltona juosta.
1936 m. kilo ypač smarki diskusija: vieni siūlė geltoną juostą dėti į vidurį – to reikalaujanti heraldika. Kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalią, baltą ir raudoną vėliavą. Grafikas Mstislavas Dobužinskis siūlė geltoną, raudoną ir baltą arba baltą, raudoną ir geltoną vėliavą, atitinkančią jo kurto herbo spalvas. Siūlyta net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje.
Tačiau viskas baigėsi tuo, kad iki šių laikų vėliava, už kurią buvo pralietas 1918 m. savanorių, pokario partizanų, 1991 m. sausio 13-sios laisvės gynėjų kraujas, liko trispalvė.
Netolima ateitis parodys, ar ji atlaikys LDK laikų simbolio pretenzijas užimti garbingą valstybinės vėliavos vietą.
Pamokantis Gruzijos pavyzdys
Jeigu valstybine vėliava taptų turinčioji istorinį statusą, Lietuvos nacionalinė simbolika atitiktų Vakarų Europos tradicijas. Daugumos Vakarų Europos valstybių vėliavos turi heraldinį pagrindą, susiformavo iš herbų spalvų.
Lietuva taip pat nebūtų vienintelė valstybė, pakeitusi XX. sukurtą vėliavą į istorinę, kilusią iš heraldinės tradicijos. Prieš 8 metus taip įvyko Gruzijoje.
Nuo SSRS subyrėjimo 1990-1991 m. Gruzijos valsybinė vėliava buvo tamsiai raudona su su trumpomis juoda ir balta juostomis dešiniajame viršutiniame kampe. Šią vėliavą 1918 m. nupiešė gruzinų dalininkas Jakobas Nikoladzė. Po Rožių revoliucijos, 2004 m. Gruzijos valstybiniu simboliu tapo dar XIII amžiuje naudota, istorinė penkių raudonų kryžių baltame lauke vėliava.
