E. Mažeikis interviu papasakojo, kaip KOP reagavo į šį
incidentą ir paaiškino kariškių darbo specifiką stebint oro
erdvę.
- Ką Lietuvos kariuomenė gali ir ko negali, kad tokių incidentų nebūtų?
- Mes galime tą, ką galime su turima įranga, o jos
turime tiek, kiek valstybė sugeba skirti lėšų. Tobulėjimui ribų
nėra. Aišku, jeigu turėtume daugiau radarų, matytume dar geriau,
bet, manau, su turima įranga tą darome gana neblogai. O pasakyti,
kuris sienos tarpelis yra labiausiai praeinamas arba mažiausiai
stebimas, tai šito jums nepasakysiu. Šito niekam nepasakysiu, čia
yra tikrai jautri informacija.
- Bet ar oro erdvės stebėjime teoriškai įmanoma, kad mažas, žemai ir pakankamai lėtai skrendantis lėktuvas galėtų išvengti radarų lauko ir nepasirodyti ekrane?
- Tai ne tik teoriškai, bet ir praktiškai (įmanoma).
Istorijoje žinote tokius atvejus, kaip Mathias Rust -
1987-ieji, nuskrido iki Kremliaus. Nors jis buvo pamatytas, paskui
vėl pamestas, įvairūs niuansai. Ir šiaip mažų lėktuvėlių
atspindimoji geba yra labai nedidelė, jeigu jie nusileidžia žemai,
jeigu yra atitinkamas reljefas, kalvos, tai radaras jų nemato. Galų
gale žemė yra apvali, o radaras mato tik tiesiogiai. Nupiešiu
apvalią žemę - jeigu radaras stovi čia, tai jo tiesioginis
spindulis už kažkokio atstumo pradeda nebematyti ir kuo toliau, tuo
aukštis, kuriame jis nemato, yra didesnis. O jei dar atsiranda
kalvelė, jeigu atsiranda vėjo jėgainės, tai viskas daro įtaką.
100 procentų oro gynybos neegzistuoja niekur.
- Labiau susitelkiant ties incidentu, kuris pastaruoju metu aptariamas viešojoje erdvėje - Švedijos lėktuvo skrydžiu iš Pociūnų į Lietuvos pasienį ir, kaip manoma, į Baltarusiją ir atgal - ką šiuo konkrečiu atveju matė Lietuvos karinės oro pajėgos?
- Norėčiau pradėti nuo vieno labai svarbaus momento, kurį
mes ir spaudoje paskelbėme - šitas lėktuvas oro erdvėje buvo
teisėtai. Jis nustatyta tvarka buvo padavęs skrydžio planą ir
atskrido į Lietuvą. Tai yra rutininis dalykas, pas mus privačių
lėktuvėliaų atskrenda nemažai. Tai jis visiškai teisėtai buvo
Lietuvos oro erdvėje. Jo pasiskraidymas liepos 4-ąją, kai jis
pakilo iš Pociūnų 5 val. ryto, mums nesukėlė jokio įtarimo, jis
mums nebuvo joks įtartinas orlaivis. Jei mes skirstytume į
draugiškus, nežinomus ir zombius - tuos įtartinus - tai jis mums
tikrai nebuvo įtartinas. Kodėl mes turėtume įtarti švedą, kad
jis kažką negero darys, kai jis yra teisėtai Lietuvos oro erdvėje.
Toliau toks niuansas - daugelis net neįsivaizduoja, kad Lietuvos
oro erdvėje turint orlaivį ir turint licenciją valdyti orlaivį
skraidyti yra labai paprasta. Nieko nereikia prašyti ir klausti,
švedui taip pat. Atsibudai iš ryto, saulė šviečia, gal nuskrist
man pas kokį draugą - užsivedei lėktuvą ir skrendi. Nereikia nei
KOP informuoti, nei Civilinės (aviacijos) administracijos - nieko,
jeigu skrendi nustatytoje oro erdvėje, t.y. nelendi į valdomą oro
erdvę, aerodromų ir draudžiamas zonas. Tas pats kaip su
automobiliu. Jei automobilis yra registruotas, jei jis praėjo
techninę apžiūrą, jei turi vairuotojo pažymėjimą, sėdi ir
važiuoji. Nevažiuok ten, kur yra „plyta“, nesustok ten, kur
draudžiama, nevažiuok į pėsčiųjų zonas. Panaši situacija.
Mes pastebėjome, kad jis pakilo iš Pociūnų, paskui jis dingo
iš radarų, paskui dar truputį buvo pastebėtas. Jis buvo
pastebėtas, bet mes jo nelaikėme jokiu įtartinu. Dabar galima
sakyti - kaip jūs jo nepamatėt. Bet jis nesielgė niekaip
įtartinai. Jis kaip daugybė kitų privačių lėktuvėlių skraidė
Lietuvos oro erdvėje visiškai teisėtai. Ką noriu akcentuoti, ką
ir ministrė savo pasisakymuose akcentuoja, kad mes neturime jokių
duomenų apie sienos kirtimą. Nei techninėmis priemonėmis, nei
pasieniečiai, kurie įprastai arba išgirsta arba pamato. Šiuo
atžvilgiu nieko nebuvo. Jei kalbėtume apie incidentą, incidentas
įvyko už sienos, Baltarusijoje. Čia reikėtų klausti Baltarusijos
atstovų, aš nesu įgaliotas komentuoti jų incidentų.
- Bet buvo informacija, kad jis pažeidė kažkokias oro erdvės taisykles... Gal jūs galite atsakyti, kokias taisykles jis pažeidė ir ar tai tuo metu nesukėlė papildomo įtarimo?
- Kai yra kalbama apie oro erdvės taisyklių pažeidimą, ką
akcentuoja mūsų civilinės aviacijos pareigūnai, tai yra kalbama
apie įskridimą į pasienio zoną. Ten yra kitokios taisyklės. Kai
aš minėjau, jog sėdi ir skrendi, tai Lietuvos vidury. Pasienio
zonoje paduoti skrydžio planą, reikia gauti KOP leidimą įskristi.
Jeigu šiuo atžvilgiu švedai planavo kirsti pasienio zoną ir
nuskristi į Baltarusiją, tai, aišku, jie šito neatliko, nes mes
tokios informacijos neturėjome, kad jie ruošiasi skristi į pasienio
zoną. Tokiu atveju vėlgi civilinės aviacijos struktūros
pripažįsta, kad jis buvo Baltarusijoje. Aš to pripažinti negaliu,
aš tik irgi galiu iš gandų... Man Baltarusijos prezidentas nėra
mano nacionalinis autoritetas, man, kaip kariškiui, reikėtų
tikslių įrodymų, kad matyčiau - kirto siena, grįžo per sieną.
Šitos informacijos mes neturime. Bet jei darytume prielaidą, kad jis
buvo nuskridęs, tai jis pažeidė taisykles, todėl kad nustatytu
laiku nepadavė paraiškos kirsti pasienio zoną ir sieną.
- Bet ar jūs užfiksavote ne tai, kad jis kirto Lietuvos- Baltarusijos sieną, o tai, kad jis buvo pasienio zonoje?
- Gabalėlis to skrydžio pėdsako baigiasi pasienio zonoje,
kur jis dingsta. Tas buvo užfiksuota.
- Ar tai nesukėlė prie radaro sėdintiems kariškiams įtarimo?
- Be abejo tai sukėlė įtarimą, buvo teiraujamasi,
žiūrima. Bet vėlgi noriu pasakyti, kad tokie dalykai atsitinka
labai dažnai. Čia nėra kažkas ekstremalaus, kad meteoritas ant
žemės nukrito. Vos ne kiekvieną savaitę vieną-du kartus kas nors
įskrenda į pasienio zoną prieš tai nepranešęs. Tai vėlgi yra
rutininės procedūros, kada mes aiškinamės, rašome raštus ar dar
ką nors darome.
- Kas šiuo atveju buvo daroma?
- Šituo atveju buvo skambinamasi su civiliais, aiškinamasi,
ar buvo skrydžio planas, ar skrydžio plano nebuvo.
- Ar tai yra aiškinamasi iš karto, ar kažkada vėliau?
- Čia noriu išskirti, kad krašto apsaugos sistema neturi
juridinių įgaliojimų nei ką nors bausti, nei kam nors grūmoti
pirštu. Tą daro civilinė aviacija. Iš spaudos žinau, kad jie ir
ruošiasi, ar kelti tą administracinio pažeidimo klausimą, ar
nekelti. Mūsų rolė šiuo atžvilgiu nėra jau tokia svarbi, tuo
rūpinasi civiliai. Kai mes pranešame civiliams arba susisiekiame
telefonu ir pranešame, kad matome tokį pažeidimą, toliau yra jų
reikalas, ką jie daro. Mes - karinė struktūra - nei skiriame
baudų, nei ką nors kviečiame ant kilimo, nes neturime tokių
įgaliojimų.
- Ko reikia, kad pradėtų reaguoti karinės oro pajėgos? Koks tai turėtų būti pažeidimas?
- Sienos kirtimas. Sienos kirtimas mums yra pagrindinis
dirgiklis, nuo kurio pradeda veikti visa sistema. Skraidymas pasienio
zonoje dar nėra labai jau toks darantis įtaką faktorius, kad būtų
aliarmas visoje sistemoje. Nors, aišku, būtų idealu, jeigu taip
būtų. Bet šiaip - sienos kirtimas. Jei mes fiksuojame sienos
kirtimą arba su savo techninėmis priemonėmis, arba mums
pasieniečiai praneša, kad matė kažką praskrendantį, tada mes
pradedame veikti pagal aliarmo režimą. Dėl įskridimo į 15
kilometrų pasienio zoną, kaip minėjau, šitie atvejai tikrai ne
reti. Kartais kasdien, kartais kartą per savaitę, būna ir mėnesį
niekas neįvairuoja, įvairiai būna.
- Kaip karinių oro pajėgų vadas, ar manote, kad dėl šio incidento reikėtų kokių nors esamos tvarkos ar reglamentavimo pakeitimų? Ką reiktų keisti, kad tokių dalykų nebūtų?
- Aš manau, iš kiekvienos situacijos reiktų daryti
išvadas. Aišku, mes ir šiuo atžvilgiu darysime išvadas. Bet noriu
aiškiai pabrėžti, kad mes tikrai neimsime saugoti Baltarusijos oro
erdvės. Čia yra baltarusių reikalas. Mes tikrai nesiimsime labiau
saugoti, kad kas nors, neduok Dieve, neįskristų. Kitas dalykas -
jeigu mes teisėtai turime orlaivį Lietuvos oro erdvėje, tai ir
ateity mes nepradėsime jo laikyti įtartinu vien todėl, kad kažkada
kažkoks švedas ten nuskrido. Tikrai ne. Mes tikimės, kad kiekvienas
atskridęs į Lietuvą orlaivis yra valdomas licencijuoto piloto,
kuris žino taisykles ir elgsis pagal taisykles. Lygiai taip pat, kaip
kelių policija. Kol automobilis gatvėmis važiuoja teisingai ir
laikosi visų taisyklių, jie juk jo nestabdo ir nebaudžia. Taip ir
mes toliau darysime. Kokias mes darysime išvadas, aš,
atsižvelgdamas, kad oro gynyba, oro erdvės stebėjimas yra jautri
sritis, spaudai tikrai nesakysiu.
- Ar jūs asmeniškai, ne tik kaip kariškis, bet ir kaip žmogus, manote, kad šis skrydis į Baltarusiją buvo ar jo nebuvo? Yra viešai prieinama informacija, yra filmuota medžiaga, nuotraukos. Ar būtinai reikia tiesioginių įrodymų, radaro parodymų, kad kariškiai būtų kažką užfiksavę, ar, Jūsų nuomone, galima daryti kažkokias išvadas ir remiantis netiesioginiais įrodymais?
- Aš jums priminsiu vieną atvejį, kai Latvijoje nukrito
meteoritas ir parodė didžiulį kraterį. Nufilmavo CNN ir BBC,
tikriausiai netgi BNS pranešė. Tai buvo prieš metus, gal prieš
pora metų. Nufilmavo kraterį, visur buvo pranešta, o galų gale kas
buvo? Tai buvo padaryta mobiliųjų telefonų kompanijos reklaminė
akcija norint atkreipti dėmesį į save.
Dabar kalbėkime apie šitą atvejį. Pačioje pradžioje į
tokius dalykus žiūrima rezervuotai. Tai galėjo būti ir Švedijos
reklaminės kompanijos akcija. Atskrido į Lietuvą, skrydį matome
fiksavome, lėktuvėlis buvo, skrido sienos link, dingo, už kažkiek
laiko vėl atsirado, grįžo į Pociūnus. Paties sienos kirtimo
nefiksuojame. Pafilmuoti meškiukų mėtymą galima ir virš Lietuvos,
ir virš Švedijos, ir virš Norvegijos ir teigti, kad tai buvo
Baltarusijoje. Toliau. Pačių baltarusių reakcija pradžioje buvo
labai keista. Jie juk viską neigė. Pasakyti „skrydis buvo“ būtų
mažiausiai kvaila, kai neturi jokio apčiuopamo įrodymo, kad siena
buvo kirsta. Mūsų pasieniečiai nėra nei akli, nei kurti, jie
paprastai ir mato, ir girdi. Bet jie nei matė, nei girdėjo. Čia
pradinė įvykio stadija.
Vėliau kai matai, kaip rutuliojasi, kai tos informacijos visa
daugėja, tai dabar aš, kaip žmogus, pilietis, privatus asmuo,
manyčiau, kad tikriausiai skrydis buvo. Bet aš vis tiek sakau
tariamąja nuosaka. Tikriausiai skrydis buvo. Bet kaip uniformuotas
generolas turiu pasakyti, kad aš realiai neturiu jokio fakto padėti
ant stalo, kad galėčiau įrodyti, jog siena buvo kirsta. To nėra.
Tai tokia ir situacija.
- Ar nemanote, kad požiūris, jog pareigūnams kažką galima teigti tik turint tvirtus įrodymus, gali pakenkti valstybei. Žmonės mato, kas vyksta, daro išvadas sau, o tuo tarpu valstybė kartoja, kad to nebuvo?
- Atkreipiu dėmesį - aš nekartoju, kad to nebuvo. Aš sakau
tiesą, kad mes neturime duomenų apie sienos kirtimą. Šitą aš
kartoju ir kartosiu, mane gali prie sienos kalti, aš nieko kito
nepasakysiu. Aš, kaip asmuo, irgi sakau, tikriausiai jis buvo. Aš
tą dabar irgi galiu pasakyti, kai matau, kiek kaupiasi tų papildomų
dalykų. Bet vėl turiu pabrėžti, kad mes duomenų apie kirtimą
neturime. Mes labiau domimės įskridusiais į Lietuvą orlaiviais, o
ne išskridusiais. Mes neturime sovietinio stiliaus sienos, kad nieko
neišleisti į išorę.
- Bet jis įskrido atgal...
- Bet mes neturime jokio sienos kirtimo įrodymo. Aš tikrai
nemeluočiau, jei mūsų pajėgos būtų stebėjusios įskrendančio
kirtimą. Tada jau aišku, stebuklų nebūna. Jei jis grįžo pas mus,
jis turėjo ir išeiti. O dabar nėra jo nei „iš“, nei „į“.
- Jei tas pats lėktuvas šiandien kartotų tą skrydį, mes vėl tikriausiai nieko nepamatytume, ar galėtume ir pamatyti?
- Mane tikriausiai būtų informavę, jei Lietuva būtų
prisipirkusi naujų radarų ar prie sienos su Baltarusija būtų
pakabinusi kokius aerostatus. Mane stebina mūsų provincialumas ir
pasaulio įsivaizdavimas pagal baltarusių arba sovietinį modelį.
Kaip mes įsivaizduojame, kad Lietuvoje visi turi gauti raštišką
kariškių leidimą skristi. Arba, kad, neduok Dieve, nepažaistų
sienos. Atvirai pasakius, o kas nutiko, kai jis pažeidė sieną?
Dangus griuvo, Baltarusijos valstybė susvyravo ar Lietuvos valstybei
kas nors atsitiko? Nieko. Žmogus netgi gali paklysti. Yra tokių
atvejų buvę, kai pilotai paklysta. Įskrenda į kitą valstybę, po
to apsisuka, atgal grįžta. Netgi mūsų 22 metų nepriklausomybės
istorijoje tokių atvejų yra tikrai daug buvę.
- Kiek žinau yra vykdomas naujų radarų įsigijimo procesas, ar juos įsigijus situacija pasikeis?
- Situacija, be abejo, žymiai pagerės. Papildomų radarų
atsiradimas pagerins situaciją, mes matysime daugiau, toliau, geriau.
Kadangi tai labai jautri valstybės informacija, aš nesakysiu, ar mes
idealiai matysime, ar dar iki idealo trūks. Tai galėsite pastebėti
pagal tai, ar mes dar planuosime įsigyti radarų, ar ne. Jei dar
planuosime, reiškia, mes dar nesame visiškai patenkinti.
- Kada nauji radarai turėtų pradėti veikti?
- Jei kontraktas eis pagal planas, tai planuojama apie 2015
metus.
- Ar jie bus tose pačiose vietose kaip dabar, t.y. ar seni bus pakeisti naujais, ar papildomai įdiegti nauji?
- Radarų išdėstymo principai visur vienodi. Ir šioje
pasaulio dalyje, ir kitoje žemės rutulio pusėje. Radarus
stengiamasi pastatyti ant dominuojančios aukščiausios kalvos,
kokią įmanoma surasti. Viena iš pozicijų naujam radarui bus
Aukštadvaryje. Ten yra dominuojančios aukštumos. Toje pačioje
pozicijoje dabar yra kitas radaras. Antrasis naujas radaras bus netoli
Šilutės. Ten mes turime poziciją, kurią jau seniai eksploatuojame.
- Paskutinis klausimas - ar, Jūsų nuomone, nepritrūko valstybės institucijų koordinacijos? Kariškiai šneka atsargiau, Civilinės aviacijos administracija - laisviau, leidžia sau daugiau išvadų daryti. Ar tai nekenkia?
- Mūsų pokalbio vidury aš paminėjau, kas yra institucija,
kuri bando patraukti atsakomybėn. Civilinė aviacija. Už tai jie ir
kalba daugiau. Kariškių atžvilgiu čia nebuvo jokio pažeidimo. Jei
būtų pastebėję sienos kirtimą, būtų didesnis pažeidimas. Mes
matėme, kad truputį užkabino pasienio zoną ir paskui dingo. Gal
jis pasuko atgal, nusileido į mažą aukštį, kas yra visiškai
leistina ir legalu. Leidžiama-neleidžiama, teisėta-neteisėta
požiūriu iš kariškių pusės čia didelių pažeidimų nebuvo.
Todėl galbūt ir skirtinga reakcija. Mūsų ir užduotys skirtingos.
Sutikite, kai mašina važiuoja keliu ir neparodo posūkio signalo
arba vairuotojas yra neprisisegęs diržo, valstybės saugumui tas
automobilis yra neįdomus. Jis yra įdomus kelių policijai. Bet jei
jį vairuoja teroristas, tai, aišku, ir valstybės saugumas domėsis.
Lygiai taip pat yra ir su orlaiviais. Kol jie oro erdvėje yra
teisėtai, ar jie laikosi visų skrydžių taisyklių labiau kreipia
dėmesį Oro navigacija, kuri yra civilinės aviacijos padalinys. Tuo
metu mes labiau spoksome į sienas, ar kas nors neteisėtai nekirto
sienos.
Aišku, stengiamės kaip įmanoma labiau, beveik 100 proc.
identifikuoti visus judančius objektus oro erdvėje ir žinoti, kad
čia yra šitas orlaivis ir kur jis skrenda. Mes žiūrime į tą
patį objektą, bet su skirtingais tikslais ir iš skirtingo kampo.
Už tai gal žmogui, kuris neįsigilinęs į visus tuos niuansus, ir
atrodo: „kaip taip dvi valstybės institucijos“. Kariškiai
rezervuotai sako, mūsų akim ten nieko nebuvo, o civiliai įžvelgia
administracinius pažeidimus.
Dėl to, kad buvo pažeista Baltarusijos oro erdvė, mano
supratimu, žiūrint, kaip žiniasklaida reaguoja, mes perdėtai
reaguojame. Čia yra ne mūsų reikalas, čia jų reikalas.