Ryškiausiai nepasitikėjimas partijomis atsispindi visuomenės apklausose, kurios jau daugelį metų politinėms partijoms šalyje stabiliai negailestingos.
Sena nepasitikėjimo partijomis tradicija
Visuomenės pasitikėjimas, ar tiksliau – nepasitikėjimas partijomis yra lietuviškos politikos realija jau nuo pat 1999-ųjų: 2002 metais partijomis pasitikėjo 5 proc. šalies gyventojų, 2008 metų rugsėjį jis siekė 4,3 proc., 2011 rugsėjį – 3,5 proc. Niekas nesikeitė ir šįmet, kur visuomenės nuomonės apklausose partijoms, po jų ir Vyriausybei bei Seimui teko visuomenės pasitikėjimo trupiniai.
Analizuojant pasitikėjimą partijomis Europos kontekste, reikia pastebėti, kad menkas piliečių pasitikėjimas politinėmis partijomis yra visos Europos problema: Eurobarometro tyrimai rodo, jog pasitikėjimas politinėmis partijomis yra menkas visoje 27 šalis vienijančioje Europos bendrijoje ir yra žemiausias Vengrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Bulgarijoje.
Žvelgiant iš istorinės politinių partijų formavimosi perspektyvos, svarbų įnašą į šiuo tyrimus įnešė vienas sociologijos klasikų Maxas Weberis. A. Lukošaitis bei A. Krupavičius cituoja M. Weberį ir teigia, kad „istorinėmis protopartijomis buvo aristokratų svitos, gerbiamų žmonių“ (pirmiausia buržua) partijos, ir tik galiausiai „demokratija, visuotinė rinkimų teisė, būtinybė agituoti ir organizuoti mases, vieningos aukščiausios vadovybės ir griežčiausios drausmės įsigalėjimas“ iškėlė modernias masines partijas arba „politines organizacijas pagal interesus.“
Galima pagrįstai teigti, kad nepasitikėjimo partijomis „užtaisas“ bei neigiami, kaip uždarų, elito grupių įvaizdžiai politinių partijų atžvilgiu slypi ne vien šiandienos politikos aktualijose ar silpnoje politinėje kultūroje, kas be jokios abejonės yra tiesa, bet kartu turi dar ir istorines šaknis.
Turinys tas pats, oda – kita
Vakaruose šiandien, anot politologų A. Prazausko ir I. Unikaitės, populiaru kalbėti apie tai, kad politinės partijos yra nuosmukio būklėje. Dalis politinių jėgų savo pavadinimuose netgi sąmoningai vengia žodžio „partija“ ir mieliau renkasi tokius terminus, kaip judėjimas, federacija. Mūsų politinėje sistemoje daug panašių darinių – nesėkmingai registruoti bandoma Lietuvos sąrašo partija ar labai politinis, nors ir ne tiek partinis – Nepartinis demokratinis judėjimas ir t. t.
Žodžio „partija“ vengimas, net savotiškas šleikštulys jam įgavo dar didesnio „svorio“ 2010 metais, kai atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo sprendimą, savivaldos rinkimuose lygiomis teisėmis leista dalyvauti ne tik politinėms partijoms, bet ir visuomeniniams judėjimams.
Šiaip visuomeninių judėjimų dalyvavimas politiniame šalies gyvenime, žinoma, labai sveikintinas, jis galėtų prisidėti ir prie kūrimo pilietinės visuomenės, apie kurią kalbama nuo pat nepriklausomybės pradžios, bet daroma mažai kas. Vis dėl to be šio pradinio entuziazmo privalome atkreipti dėmesį į akis badantį faktą, kad dabartinis visuomeninių judėjimų dalyvavimas rinkimuose yra diskriminacinis politinių partijų atžvilgiu, taigi nedemokratinis, nes numato gerokai lankstesnius ribojimus visuomeninių judėjimų steigimui, veiklos vykdymui, kontrolei.
Trumpai tariant, padarius A, nebuvo padaryta B: lygiavertiškumo principas turėtų būti įgyvendinamas vienodai iki galo – leidžiant rinkimuose lygiomis teisėmis konkuruoti ir partijoms, ir visuomeniniams judėjimams, lygiomis teisėmis turėtų būti užtikrinama ir kontrolė. Vis tik šiuo metu susidariusi situacija, kai visuomeniniai judėjimai realiai yra kvazipolitinės partijos, tik gali veikti kur kas liberalesnėmis sąlygomis. Tik tiek kad to liberalizmo čia nė kvapo.
Apskritai pirminį entuziazmą dėl visuomeninių judėjimų dalyvavimo rinkimuose gerokai pristabdė tai, kas dalies politologų, tokių kaip Antanas Kulakauskas, buvo prognozuota nuo pat Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo pradžios. Tuomet A. Kulakauskas teigė, kad „sparčiai dygstantys visuomeniniai judėjimai – dar vienas stiprėjančios mūsų politinės ir pilietinės krizės požymis. Judėjimai tik padidins netvarką savivaldoje ir sąstingį pagrindinėse šalies partijose.“
Ir čia nebuvo apsirikta – visuomeniniai judėjimai netapo jokia Lietuvos politinės sistemos panacėja. Netgi dar daugiau – visuomeninių judėjimų atsiradimas dar labiau suskaldė fragmentuotą politinę sistemą, drauge sumenkindama ir taip rekordiškai žemą pasitikėjimą partijomis ir tik dar labiau sustiprindama nusivylimą politika.
Apskritai vis naujų politinių darinių atsiradimas priešrinkiminiu laikotarpiu valstybės politinei sistemai nėra sveikas reiškinys, ypač jei tų darinių gyvavimo trukmė apsiriboja keleriais metais. Tokių darinių atsiradimas sietinas su siekiu manipuliuoti rinkėjų jausmais ir yra silpnos mūsų politinės kultūros ženklas. Būtent politinė kultūra, o tiksliau – nekultūra yra svarbiausia kitos šios straipsnių serijos publikacijos tema.
Šarūnas Gustainis yra Taikomosios politikos instituto ekspertas
