„Turiu tokią bacilą. Ji vadinasi išminavimas. Gyventi be šio darbo būtų sunku. Nors jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje buvau išėjęs į atsargą, tačiau vėliau vėl sugrįžau. Teko padirbėti Danijoje vadybininko darbą. Tačiau nors jis ir kur kas geriau apmokamas, bet ne man“, - pasakojo A. Janušonis. Jo balse juntama ironija, ar saviironija.
Tėvams nesakė, kad vyksta į Afganistaną
A. Janušonis matė du Afganistano laikmečius – sovietų invaziją ir dabartinę situaciją šalyje.
Pirmą kartą Afganistane A. Janušonis lankėsi 1986-1987 metais. Tada jis tarnavo greta sostinės Kabulo įsikūrusiame aviacijos dalinyje.
Pasakodamas apie to karo beprasmybę A. Janušonis prisimena, kad nuo pakilimo tako tekdavo surinkti ne tik sprogusių orlaivių detales, bet ir žmonių likučius. „Tai, kas likdavo iš žmogaus po sprogimo, sunku nupasakoti. Nieko. Dulkės“, - prisiminė A. Janušonis.
Į Afganistaną A. Janušonis pateko ne taip, kaip dauguma to metų jaunuolių, kurie į karo mėsmalę buvo įmetami vos baigę vidurinę mokyklą. „Man buvo 25 metai. Buvau jau po mokslų karo mokykloje, turėjau seržanto laipsnį, ir į Afganistaną buvau siunčiamas kai aviacijos specialistas“, - pasakojo pašnekovas.
Tiek A. Janušonis, tiek kiti jo kolegos tąsyk tikėjo sovietų propaganda – kad jie padeda afganų tautai. „Vykdėm savotišką revoliuciją. Tačiau žmonės buvo aukojami, kišami į mėsmalę, o taika buvo įvedinėjama ginklu“, - sakė A. Janušonis.
Tarnybos pavojus kariškis gerai suvokė, tad savo tėvams net nepranešė vykstąs į Afganistaną. Sūnaus išsiuntimas į Afganistaną sovietmečiu prilygo mirties nuosprendžiui.
„Daugelis mūsų vaikystėje žaisdavom karą. Jo vaizdus matydavom per televiziją, filmuose. Tačiau kai savomis akimis pamatai tai, kas vyksta, pasikeičia gyvenimo prasmės suvokimas. Matai, koks buvo žmogus prieš dieną, ir tai, kas iš jo liko. Netrukus imi kitaip galvoti apie gyvenimą. Kartais žmonės apie kokį nors buvusį karį sako – jis keistai kalba, nusišneka. Kodėl? Todėl, kad jis matė karą, buvo jame ir liko gyvas. Tokie žmonės išties pasikeičia“, - kalbėjo A. Janušonis.
Atsargoje ištvėrė neilgai
Tūkstančiams jaunų žmonių iš visos buvusios Sovietų Sąjungos kelionė į Afganistaną buvo paskutinė. Į namus tėvams buvo sugrąžinami tik jų sūnų palaikai. Tie, kuriems pasisekė ir jie grįžo namo, tikėjosi daugiau ten nebegrįžti. Vienas iš tokių – A. Janušonis. Sugrįžęs į tėvynę kariškis išėjo į atsargą.
Tačiau gyvenimas kariuomenės ritmu vieniems buvo kančia, kitiems – gyvenimo būdas. Todėl kuriant nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kariuomenę A. Janušonis vėl užsidėjo kareiviškus batus.
Aktyviai prisidėjęs prie Lietuvos kariuomenės kūrimo A. Janušonis greičiausiai negalvojo, kad po daugelio metų jam vėl teks sugrįžti atgal į Afganistaną. Šį kartą – ne kaip aviacijos specialistui, bet kaip išminuotojui.
Lietuvos žemėje – tonos sprogmenų
Pačioje Lietuvos kariuomenės istorijos pradžioje tuo metu Alytuje tarnavusiam A. Janušoniui kolegos paprašė surasti žmonių, kurie norėtų išmokti išminuotojo darbo.
Nuo pirmojo ir antrojo pasaulinių karų Lietuva liko itin užteršta karo sprogmenimis. Senus sprogmenis rasdavo žmonės, juos pavasarį, po įšalo, į paviršių iškeldavo žemė. Po karų Lietuvoje liko ne tūkstančiai, o tonos sprogmenų.
„Aš buvau pats pirmas, į tą sąrašą įrašęs savo pavardę. Maždaug nuo to laiko ir užsikrėčiau išminavimo bacila“, - šyptelėjo A. Janušonis.
Į Iraką – be tėvų žinios
Lietuvoje dūlančius sprogmenis tarsi penkis savo rankos pirštus perpratęs A. Janušonis, atsiradus galimybei, sutiko važiuoti į Iraką. Jis buvo vienas iš pirmųjų lietuvių karių atsidūręs karo siaubiamoje šalyje. „Kodėl važiavau? Todėl, kad reikėjo važiuoti“, - be jokios pompastikos paaiškino kariškis.
Minų laukai, sprogmenų sandėliai – visa tai savomis rankomis teko liesti ir naikinti ir lietuvių išminuotojams.
Tąsyk, kaip ir vykdamas į Afganistaną, A. Janušonis ir vėl nepasakė tiesos savo tėvams. „Nors kartais mums psichologai pataria artimiesiems sakyti teisybę, bet aš nežinau, kas būtų nutikę, jei tėvams būčiau pasakęs teisybę. Apie situaciją toje šalyje nuolat pranešinėjo žiniasklaida, buvo kalbama, kad vyks cheminio ginklo paieškos. Teisybę žinojo tik mano žmona. Ji ir vaikai visada mane palaikė ir tikėjo“, - sakė išminuotojas.
Pati pirmoji lietuvių misija tapo išbandymu ir dėl to, jog tąsyk dar nebuvo sustyguotos ryšio priemonės. Tarkim, dabartiniai kariai, esantys Afganistane, turi galimybę susisiekti su savo artimaisiais. O tie, kurie pirmieji nuskrido į Iraką, rašė laiškus ant popieriaus. Laiškai keliavo ilgiau nei du mėnesius.
Skaudino sužaloti vaikai
Vos nuvykus į Iraką prasidėjo darbas. Sprogmenų šioje šalyje buvo itin daug.
„Į iškvietimus vykti nespėdavom – jų susikaupdavo dviem savaitėm į priekį. Buvo ir baisu, ir įdomu. Profesine prasme – tai didžiulė patirtis.
Tekdavo matyti smarkiai sužalotus vaikus. Be rankos, ne kojos. Nuo sprogmenų žūdavo žmonės. Todėl išvalius minų lauką apimdavo geras jausmas. Žinojome, kad vieta tapo kur kas saugesnė, kad žmonėms padėjome“, - savo darbą Irake prisiminė karys.
Nors Irake situacija buvo sudėtinga, tačiau A. Janušonis ir vėl, kaip prieš daugelį metų Afganistane, ištraukė laimingą loterijos bilietą – vyras grįžo į namus sveikas.
Tačiau netrukus A. Janušonio laukė dar vienas išbandymas – ja buvo pasiūlyta vykti į misiją Afganistane.
Pakeitė Afganistaną
„Važiavau. Į Afganistaną grįžau lygiai po 25 metų. Tai, kokį pamačiau Afganistaną, nė iš tolo neprilygo tam, koks jis buvo anksčiau. Šalis iš tiesų pasikeitusi, kur kas daugiau civilizacijos. Afganistano tada ir dabar net nėra ko lyginti. Visomis prasmėmis“, - sakė pašnekovas.
Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė Gore – taikdariai, saugantys ir palaikantys ne tik viešąją tvarką, tačiau ir užsienio diplomatus, dirbančius šioje vienoje skurdžiausių Afganistano provincijų.
Nepaisant to, kad nuolat teikiama pagalba skurdžiai vietos ligoninei, bendraujama su vietos valdžia, rūpinamasi spartesniais civilizacijos žingsniais, nuo karo pavargusiame Afganistane vyksta nuožmios kovos. Plūsta pranešimai apie talibų judėjimą, šalyje klesti korupcija, o pats Afganistanas garsėja ir kaip narkotikų tiekimo kraštas.
Pakelėse randami sprogmenis skiriami arba tarpusavio gaujų karams, arba nukreipti prieš čia dislokuotas NATO pajėgas.
„Tačiau mes nesvarstome, kam skirtas sprogmuo. Mūsų užduotis – juos saugiai sunaikinti. Priešas mus medžioja. Mūsų tikslas – netapti aukomis. Nebūk auka, o būk medžiotojas, kuris medžioja sprogmenis, - toks yra mūsų posakis“, - sakė A. Janušonis.
Naikinant sprogmenis Afganistane išminuotojams tenka surinkti kuo daugiau informacijos: koks sprogmuo, kokios medžiagos naudotos, o bėgant laikui kariai įgunda atskirti ir sprogmenį palikusios priešo braižą.
Nors dažnai į vietą siunčiamas robotas, tačiau kalnuotame Afganistane būna vietų, kur robotas tiesiog negali pravažiuoti. Tada šį darbą tenka atlikti patiems kariams.
Talibano sprogmenys - modernūs
Nors skurdus Afganistanas gerokai atsilieka nuo mums įprastos civilizacijos, tačiau to nepasakysi apie sprogmenis. Jie čia – modernūs.
„Būna, kad į sprogmenį įmontuojamas mobiliojo ryšio telefonas. Tam, kad sprogmenį būtų galima valdyti nuotoliniu būdu. Standartiniai sprogmenys tobulinami, perdaromi. Be to, priešai mato, kaip mes dirbam – toje šalyje, taip pat ir Irake, tarsi visą laiką jautiesi stebimas“, - pasakojo A. Janušonis.
A. Janušonis ne kartą pats sau bandė atsakyti – kodėl žmonės vieni kitus sprogdina, kodėl jie tampa savižudžiais teroristais. Juk ir tas, kuris sprogmenis naikina, ir tas, kuris juos sprogdina, turi širdį. Jos sandara – lygiai tokia pati. Tai kodėl žmonės tokie skirtingi? „Nežinau. Galbūt tai religija, fanatiškas tikėjimas? Gal pinigai? Įvairių teorijų yra. Kodėl savižudis eina ir žudosi?
Galbūt tai įsitikinimas, kad kitame gyvenime jis turės daugiau. Manau, kad kuo žmogus tamsesnis, kuo jis mažiau išprusęs, tuo jam lengviau įbrukti tam tiktą ideologiją, galima manipuliuoti jo tikėjimu“, - svarstė A. Janušonis.