Valstybės ir piliečių santykiuose, kaip ne kartą akcentuota šios straipsnių serijos publikacijose, pasitikėjimas taip pat yra esminė kategorija. Banalokas, bet daugeliui artimas pavyzdys būtų mokesčių sistema – savo valstybe, jos administratorių sąžiningumu pasitikintis pilietis laisva valia atiduos dalį savo pajamų į valstybės biudžetą, nesistengs sistemos nei pergudrauti, nei įtarinėti.
Partijos ir politinė kultūra
Vienos priežasties, kodėl Lietuvoje trūksta pasitikėjimo valstybe – nėra, bet yra mažai abejonių, kad didžiulis visuomenės nepasitikėjimas valstybe yra sietinas su nepasitikėjimu visu politiniu procesu apskritai. Politika neišvengiamai yra tapatinama su valstybe.
Analizuojant vien nepasitikėjimo politinėmis partijomis Lietuvoje priežastis, galima pateikti keletą tokio nepasitikėjimo prielaidų – neracionaliai didelis partijų skaičius, statistinis „popierinių“, vienerių rinkimų, vieno lyderio partijų egzistavimas, priešrinkiminiai naujų partijų gimimai ir t. t. Vis dėlto viena svarbiausių nepasitikėjimo politinėmis partijomis ir nusivylimo visu demokratiniu procesu prielaidų reikėtų laikyti silpną politinę kultūrą. Šios politinės kultūros pavyzdžiais galima laikyti ir politiškai nebrandžius paskirų politikų poelgius, ir ideologinį politinių partijų nenuoseklumą.
Kalbėdami apie paskirų politikų brandos stygių net nereikia minėti tokių bandymų pasipelnyti iš valstybės, kaip dažni etikos pažeidimai, noras už likutinę vertę perimti už mokesčių mokėtojų pinigus įsigytus tarnybinius automobilius, atsainus pačių politikų, net valdančiųjų požiūris į politiką, jos rimtumą, kad ir dalyvaujant pramoginiuose projektuose, ar atostogos plenarinės sesijos viduryje ir t.t.
Politinis turizmas
Minėti pavyzdžiai vertintini vienareikšmiškai neigiamai, nes silpnina bet kokią politinę sistemą. Vis dėlto problemos rakto galima ieškoti ir visuomenėje, kuri dar nėra subrendusi tam, kad įvertintų neatsakingus politikų poelgius. Tipinis lietuviškos politinės kultūros pavyzdys – „politiniai turistai“ arba „politikos beduinai“. „Politiniais turistais“ laikomi perbėgėliai iš vienos partijos ar frakcijos į kitą. „Įkvepiantys“ pavyzdžiai – Valdemaras Valkiūnas ir Vidmantas Žiemelis.
Štai pirmą kartą vienmandatėje Biržų–Kupiškio apygardoje į Seimą išrinktas V. Valkiūnas vos per pirmąją savo kadenciją šalies parlamente Seimo frakcijas keitė, regis, aštuonis kartus: iš pradžių Seimo narys buvo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos (1), vėliau vos vieną dieną – „Ąžuolo“ (2), tuomet Tautos prisikėlimo partijos (3), tada frakcijos „Viena Lietuva“ narys (4), paskui priklausė Krikščionių partijos frakcijai (5), dar vėliau Mišriai Seimo narių grupei (6), galiausiai grįžo į Liberalų ir centro sąjungos frakciją (7). Šių metų vasarą V. Valkiūnas pribloškė savo sprendimu palikti LiCS frakciją ir grįžti į Mišrią Seimo narių grupę. Dar kartą skaičiuojame, ar nieko nepraleidome – mažiau nei per 4 metus Seimo narys frakciją keitė 8 kartus. Vertinti paliekame rinkėjui.
Kitas Lietuvos politinės kultūros pavyzdys yra V. Žiemelis, Seimo nario mandatą gavęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše. Vėliau jis perbėgo pas krikščionimis save laikančiuosius, kur gavo frakcijos seniūno titulą. Tokiu būdu politikas išdavė politinę organizaciją, dėl kurios finansinių, žmogiškųjų resursų, tam tikros galios aritmetikos Seimo nario mandatą ir gavo.
Abu šie pavyzdžiai yra tipiški silpnos mūsų politinės kultūros pavyzdžiai ir aiškiai rodo, kad nerašyto politinio garbės kodekso Lietuvoje nėra – tokį perbėgimą toleruoja ir politinės partijos, mielai priimančios tokius „politinius turistus“, ir rinkėjas, kituose rinkimuose mielai tokius politikos aktorius pasirenkantis iš naujo.
Pasiklydę ideologijoje
Nagrinėdami ideologinį politinių partijų nuoseklumą galime vardyti daugybę mūsų kasdienės politikos pavyzdžių. Pastarųjų yra daugybė kalbant ir apie paskirų politikų asmenis, ir apie svarbiausių politinių jėgų sprendimus.
Pavyzdžiui, vienai marginalinei kairiųjų partijai („Socialdemokratija 2000“, dabar – Lietuvos socialdemokratų sąjunga) vadovavęs bei triuškinamą pralaimėjimą 2002 metų prezidento rinkimuose patyręs, surinkęs vos 0,09 proc. balsų, Rimantas Jonas Dagys vėliau persimetė į visiškai priešingą politinio spektro pusę ir tapo uoliu konservatoriumi, priskiriamu vadinamajam konservatorių Talibanui. Bergždžia minėti, kad tokie politiniai „atsivertimai“ sunkiai įsivaizduojami Vakaruose.
Kalbant apie politinių jėgų nenuoseklumą reikia priminti, kad valdant dešiniesiems buvo keliami mokesčiai, valstybės kontrolėje buvo siekiama išlaikyti valstybės įmones, neleidžiama parduoti dalies įmonių akcijų, gintas socialinio teisingumo principas grąžinant pensijas ar, užuot skatinus asmeninę iniciatyvą, buvo dalijamos pašalpos ir plečiama socialinės apsaugos sistema. Tuo tarpu kairieji metai iš metų yra siejami su stambiuoju kapitalu ir neretai susidaro įspūdis, kad tik jam ir atstovauja.
Juk būtent Lietuvos socialdemokratų partijos vadovaujama koalicinė vyriausybė su įtakingu verslo koncernu kūrė LEO LT energetikos kompaniją. Be to, anot ekonomisto Gitano Nausėdos, kairieji tik būdami opozicijoje 2008–2012 metų kadencijos Seime ėmė simpatizuoti progresinių mokesčių idėjai.
Politinė švytuoklė šviesos nežada
Dar vienu, nors ir sunkiau apginamu, visuomenės nepasitikėjimo partijomis argumentu galima laikyti menką rinkėjų aktyvumą rinkimuose: 2008 metų Seimo rinkimų antrajame ture balsavo tik 32,30 proc. visų rinkėjų, per pirmąjį – 48,59 proc. gyventojų.
Silpnų Lietuvos politinių partijų kontekste galime teigti, kad Lietuvos politinės jėgos nepajėgios mobilizuoti savo ar platesnio rato rinkėjų bet kuriuose rinkimuose ir tai yra vienas partijų silpnumo ir legitimumo deficito požymių. Kita vertus, mažas rinkėjų aktyvumas yra ir Europos, ir viso demokratinio Vakarų pasaulio problema.
Vis dėl to esminė Lietuvos partinės sistemos problema yra ne tik rinkėjų pasyvumas per rinkimus, bet ir nuoseklių, stiprių, keleriuose rinkimuose iš eilės panašų rinkėjų pasitikėjimą gaunančių partijų trūkumas. Nuolatinė naujų ir senų partijų, o nuo 2011 metų jau ir įvairių visuomeninių judėjimų „apyvarta“ Lietuvoje lemia tai, jog dar labiau nyksta tiesioginės atsakomybės galimybė: senas partijas keičia naujos, kone prieš kiekvienus rinkimus randasi „vienų rinkimų partijų“, neišgyvenančių iki kito rinkimų ciklo, šias keičia įvairūs judėjimai, anie jungiasi su kitais.
Galiausiai „politinis turizmas“ yra mūsų politinės kasdienybės dalis, taigi rinkėjui sunku susigaudyti, iš ko reikalauti atsakomybės už vienas ar kitas jau ne vien politines, bet ir ekonomines, socialines ir kt. nesėkmes.
Vienas stipriausių nepasitikėjimo partijomis rodiklių yra ir nuolatinė „partijų švytuoklė“. Skandalinga, kad 1992 metais po išankstinių Seimo rinkimų daugumą gavo „kitu apdaru persirengusi“ faktiškai ta pati komunistinė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), nugalėjusi Sąjūdį. Nuostabą sukėlė ir 1996 metų rinkimai, kuriuos laimėjo Tėvynės sąjunga, daugiamandatėje apygardoje laimėjusi 33 mandatus ir iš esmės sutriuškinusi LDDP, kuri daugiamandatėje tegavo 10 mandatų.
Populizmo nuodai
Tarp nepasitikėjimo priežasčių galime laikyti ir populistinių partijų pasiūlą bei neproporcingai didelę tokių jėgų įtaką Lietuvos politinei sistemai. Populizmo įtaka sukuria užburto rato problemą – populistai pasmerkti nepateisinti rinkėjų lūkesčių, rinkėjus nuvildami dar labiau sustiprina rinkėjų nepasitikėjimą.
Vertinant patį populistinių politinių jėgų atsiradimo procesą, galima kone užrištomis akimis spėti kiekvienų artėjančių rinkimų datą – priešrinkiminiu periodu suaktyvėja tiek populistinių jėgų kūrimasis partinėje sistemoje, tiek stiprėja populizmas jau veikiančių politinių jėgų retorikoje.
Vis dėlto silpnos demokratinės tradicijos bei partinės sistemos požymis yra ne tik du anksčiau įvardyti veiksniai, bet ir reikšminga rinkėjų parama populistams – ankstesnių rinkimų metais svarios rinkėjų paramos sulaukė kalnus nuversti žadėję naujai susikūrę populistiniai dariniai, tokie kaip Naujoji sąjunga, Darbo, Tautos prisikėlimo partijos, Artūro Zuoko visuomeninis judėjimas, nuo 2011 metų pabaigos politinė partija TAIP ir daugelis kitų.
Vis dėlto Lietuvos politinį gyvenimą ir vėl paįvairinantys nauji politiniai dariniai, taip pat ir nusivylusių rinkėjų protesto balsai, kiekvienus rinkimus lydinti politinė švytuoklė į Lietuvą neatneša daugiau šviesos.
Pastarosios galėtų atnešti nebent stipri, nuosekli ir prognozuojama partinė sistema. Galimi jos scenarijai analizuojami paskutinėse dviejose šios straipsnių serijos publikacijose.
Šarūnas Gustainis yra Taikomosios politikos instituto ekspertas
