Į Lauksodžio šventovę suplaukė žmonės iš vietos gyvenviečių, vienkiemių, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir kitų šalies miestų. Vieni sugužėjo į bažnyčią, kiti būriavosi šventoriuje, treti lūkuriavo, dairydamiesi į suvenyrus, Roko atlaidų saldumynus, kuriais viliojo prekeiviai.
Atlaidai prasidėjo procesija aplink bažnyčią. Vėliau sekė dvasios ganytojo V. Sakavičiaus pamokslas apie ligonių ir sergančiųjų globėją.
Vienas Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčios altorių pavadintas šv. Roko vardu. Šventasis Rokas paveiksle pavaizduotas su maro pažeista koja ir šalia jo gyvybę išgelbėjusiu šunyčiu. Pagrindinę atlaidų dieną – prieš šv. Mišias ir po jų, prašydami malonių bei sveikatos sau, giminei, draugams apie jį keliais ėjo vyresnio amžiaus parapijiečiai.
Praėjusiais metais tų pačių atlaidų šventę sutikę prie savamokslio skulptoriaus Nesavo paminklo, pastatyto prieškaryje moterų katalikių draugijos lėšomis, šiemet lauksodiečiai ne tik neapjuosė kunigaikštienės Birutės paminklo ąžuolų vainiku, bet ir ant kažkas ant paminklo surikiavo tarp jaunimo populiarius alkoholinius „miksų“ gėrimų tuščių butelių ir alaus skardinių virtinę.
Tądien prie Lauksodžio šv. Aloyzo bažnyčios ir jos prieigose stovėjo daug automobilių su neįgaliųjų vairuotojų ženklais.
Iš Linkuvos atvykęs piligrimas, visą gyvenimą nė lašo alkoholio į burną nepaėmęs ir cigaretės dūmu nesusigundęs Vincas Jonaitis apgailestavo, jog nuo neatmenamų laikų vienas populiariausių Šiaurės Lietuvoje atlaidų, kasmet sutraukia vis mažiau žmonių. Atlinguoja garbaus amžiaus sulaukusieji, o jaunimas – išsilakstęs po užsienius.
Pasibaigus iškilmėms bažnyčioje, šv. Roko atlaiduose dalyvavusiems maldininkams koncertavo Pakruojo ir Radviliškio rajonų Ūdekų bei Baisiogalos kultūros namų saviveiklininkai.