Pakako A. Lukašenkai pagrasinti, kad kam kam, o jau Lietuvai mažai nepasirodys, nes tūno kaip pelytė po šluota ir apsimeta, jog nieko nematė, negirdėjo ir nepastebėjo.
Išties apie meškiukų kelionę Lietuva kalba skirtingais balsais. Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė pareiškė, kad jokie meškiukai per mūsų sieną neskrido, kitaip sakant, nieko neįvyko, o Civilinės aviacijos administracija sakė priešingai – kad šalies oro erdvė buvo pažeista.
Matyt, Karinių oro pajėgų vadas E.Mažeikis ir neturėjo kitos išeities, kaip aiškinti, kad jo viršininkė R. Juknevičienė neapsimelavo ir joks sienos pažeidimas nebuvo fiksuotas.
Bet kartu jis pabrėžė, kad Lietuva išvis nesaugo Baltarusijos sienos ir kad meškiukai – ne mūsų problema.
Čia jau toli nueita. Kaip įmanoma saugoti Lietuvos sieną nesaugant ir tos jos pusės, už kurios – Baltarusija? Jei neleidi iš savo pusės niekam neteisėtai pirmyn atgal skraidyti, vadinasi, saugai ir kaimyno sieną.
Apie meškiukus bent jau nieko neslėpdamas pakalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovas H.Mackevičius.
Jo nuomone, tarptautinės teisės normos galioja tik demokratinėms šalims – ten iš tiesų visiems būtina laikytis įstatymų. Bet esą kitaip yra dėl teisinės valstybės principus ignoruojančių šalių – jų atžvilgiu gali būti pateisinamos ir teisėtumo ribas peržengiančios akcijos.
Vadinasi, jei Baltarusija pažeidinėja žmogaus teises, tai jų gynėjams galima leisti pažeidinėti baltarusių sieną, nes teisėtai tokioje šalyje nieko nenuveiksi ir Lietuva bus teisi, jeigu šūkaujančiam A.Lukašenkai parodys špygą.
Nežinia, ar daug teisininkų pritartų H. Mackevičiui, bet Lietuvos valdžia špygos tikrai nerodys ir, nors vėluodama gerą mėnesį, rimtai ėmėsi meškiukų kelionės – ją jau tiria Generalinė prokuratūra, rengiasi svarstyti ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Viskas lyg ir teisinga. Valstybės siena negali būti rėtis, net jei per ją skraido ir labai demokratiški švedų meškiukai. Bet justi kartus prieskonis, kad Lietuvos valdžia sukruto tik po A.Lukašenkos grasinimų.
Tiesa, gal mūsų valdžia labiau išsigando savų verslininkų, nė nemanančių slėpti, kad kam kam, o jiems jau vien piktų Baltarusijos diktatoriaus žodžių nepasirodė maža. Netgi tiek daug, jog iš karto ėmė šlapti kelnės.
Vienas pramonininkų atstovas pareikalavo, kad Lietuva nedelsdama atsiprašytų Baltarusijos, kitaip sakant, dar nė nepradėjusi tyrimo. Nežinia, ko jis kuklinosi, – galėjo pasiūlyti vienu sykiu ir į užpakalį A. Lukašenkai pabučiuoti, ir pats pirmas į bučiuoklių eilę atsistoti.
Kitas informacinių technologijų verslo veikėjas virkavo, kad ne tik transportas gali žiauriai nukentėti, bet ir jo bendrovė netekti Baltarusijoje pelningų užsakymų, todėl jo vaizduotėje plačiai išsiskleidė dar neregėtos sąmokslo teorijos sparnai.
Pasirodo, švedai sieną pažeidė Lietuvos verslo priešų užsakymu. Gal tai latviai, norintys nukreipti krovinius į savo pusę, gal rusai, gal netgi kokios jėgos Baltarusijoje, bet įrodymų jis turįs – švedai esą galėjo skristi į Baltarusiją tik gerai žinodami, kad jiems nieko nenutiks.
Mat verslininko vaizduotėje netelpa, kad pasaulyje pasitaiko ir keistų žmonių, kurie kartais kai ką daro ir ne už pinigus. Net rizikuoja gyvybe dėl idėjų. Tokių kadaise būta ir Lietuvoje, jei prisimintume pokario metais iš tos pačios Švedijos atskraidintus ir NKVD smogikų išžudytų partizanų desantus.
Bet dabarties Lietuvai tai sunku suprasti, kai skaičiuojama tik kiek šimtų milijonų gali netekti Klaipėdos uostas ar geležinkeliai dėl A. Lukašenkos sankcijų, kurios jo šaliai smogtų, ko gero, ne mažiau skaudžiai ir jau vien dėl to vargu ar įmanomos. Ir, atrodo, niekam nekyla kausimas, ar bent centą dar kainuoja Lietuvos savigarba.