Baruose prie italų ir skandinavų vyrų driekiasi akutėmis tankiai mirksinčių, nepriekaištingu makiažu ir reikiama poza sustatytomis lūpomis apsiginklavusių merginų eilės. Vakarėjant lauko kavinės nusėstos odinėmis kelnėmis ar jų amžiui gerokai per siaurais džinsais apsitempusiais vidutinio amžiaus vyrais užsieniečiais, su kuriais prie stalo sėdi perpus jaunesnės, dažnai įgimtą kuklumą perdėtu pasitikėjimu savimi maskuojančios lietuvaitės.
Pokalbiuose su lietuviais vyrais ne vienas jų mestelėjo, esą mūsų moterys yra pasileidusios, nežinančios, ko nori ir pan. Tuo tarpu man regis, kad Europos vyrų nuosėdoms gražiausios Lietuvos merginos kariasi ant kaklų tikrai ne dėl kažkokio ypatingo mūsų tautietėms amoralumo, bet dėl to, kad aplinka, kurioje jos gyvena, diktuoja, kad kito kelio nėra. Ypač, jei ta aplinka – tipiška Lietuvos provincija.
Viskas prasideda nuo to, kad moters vertė Lietuvoje matuojama sukurtos šeimos faktu ir pagimdytų vaikų skaičiumi. Lietuvės vis dar išteka pakankamai anksti ir paprastai vos ištekėjusios ima gimdyti vaikus.
Jei tai yra svarbiausios vertybės jaunos merginos gyvenime, logiška, kad pirmas žingsnis tokios svajonės įgyvendinimui – susirasti tinkamą vyrą.
Beje, pavyzdžių, kad toks mąstymas užvaldęs ne tik provincijos mergaičių, bet ir žinomų Lietuvos moterų protus, toli ieškoti nereikia. Aną dieną žiūriu, kaip žiniasklaidai išminties perlus dėsto ką tik susižadėjusi stilistė Genutė Žalienė. „Man gaila tų merginų, kurios dešimt metų savo vaikinams yra tik „draugės“, vyrai jų neveda ir net nepasiperša. Jos – vargšės. Matyt, jaučiasi nemylimos“, – portalui lrytas.lt atviravo ji.
Taigi, pasirodo, kad net ir greta savęs turėti artimą mylintį draugą nėra pakankama. O kur dar dejonės apie tai, kad jeigu iš karto po studijų koks nors vyras tavęs ,,nepaėmė”, tai tą pačią minutę tampi senmerge.
Įsijungia kokiame nors Joniškyje gyvenanti jauna mergina televizorių, pavarto madingą žurnalą, kuriame – gausu už dukart vyresnių verslininkų ištekėjusių tokių pat mergaičių, demonstruojančių dizainerių suknias ir rankinukus, ir mąsto sau: ,,Jeigu ji gali, tai ir aš galiu. Viskas, ko man iki pilnos laimės trūksta, tai turtingo vyro!”
Lietuviai – dalis emigravo visam laikui, kiti dirba sezoninius darbus užsienio šalyse, treti – nevykėliai, ketvirti – pernelyg susireikšminę ir savim patenkinti. Žodžiu, idealių kandidatų jeigu ir pasitaiko, tikrai nėra pertekliaus. Jaunų ištekėti norinčių merginų paklausa gerokai viršija laisvų pagyvenusių verslininkų pasiūlą.
Ir čia atsiranda idealizuojamas užsienietis su stora pinigine ir stabiliu darbu. Na, neaišku, ar tikrai stabiliu, bet jis taip sakė; be to, gal jo darbo pavadinimas skamba prabangiai. Ypatingų mokslų nekrimtusiai jaunai merginai to užtenka. O kur dar sotūs pusryčiai gerame restorane ir dovanų nupirkti batai; o kur komplimentai, kuriuos surūgę lietuviai vyrai jeigu ir išspaudžia, tai puse lūpų, iš reikalo.
Tolesnį scenarijų visi žinome. Įsimyli, susituokia, išvažiuoja į kokią Italiją ar Turkiją. Vienoms baigiasi gerai, kitoms – ne taip gerai. Jeigu prieš tai tos merginos būtų įgijusios normalų išsilavinimą ir padirbusios padoriai apmokamą darbą, nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje, sugriuvusi santuoka nebūtų tokia tragedija. Galiausiai, protinga moterimi ir pasinaudoti ne taip lengva. Tačiau iš Lietuvos provincijos išplėštai jaunai merginai su sugriuvusia santuoka už svajonių užsieniečio dažnai sugriūna ir visas gyvenimas. O kas, jeigu dar ir kartu vaikų užgyventa...
Prieš 15 metų Lietuvos moterims išties buvo mažai galimybių, ypač jeigu jos gyveno provincijoje, o tėvai dirbo kuklų darbą už kuklų atlyginimą. Atvykti į sostinę ir pabaigti Vilniaus universitetą buvo sunkiai pasiekiama svajonė. Jeigu tai pavyko – ko gali geriau norėti.
Dabar, kai Europos Sąjungos universitetai atviri lietuviams, ir dar linkę suteikti dosnią finansinę pagalbą, nes mergaitės iš Lietuvos provincijos tėvų algos užsieniečiams pasirodys apverktinos, yra dešimtys kelių į sėkmę. Užsispyrusi mergaitė iš Joniškio gali be didelių pinigų įstoti ir pabaigti bent jau vidutinį universitetą Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje.
Kertu lažybų, kad ten, jei tik to norės, bestudijuodama ar pabaigusi studijas, susiras daug geresnį partnerį negu tą, kuris atvyko į Lietuvą ieškoti lengvo grobio.
Tikrai nepasakysiu nieko naujo teigdama, kad daugelis į Lietuvą plūstančių ir baruose moterų ieškančių užsieniečių tai daro todėl, kad savame krašte į juos niekas nežiūri; arba jie tiesiog turi psichologinių problemų; arba būdami keturiasdešimties būtinai nori į žmonas gauti aštuoniolikmetę.
Beje, vilniečių mąstymas net ir prieš keliolika metų buvo kiek kitoks; sostinės gyventojų atžalos jau tuomet sugebėdavo mąstyti ir matyti plačiau. Šia prasme niekas nepasikeitė ir dabar. Vilniečiai, pabaigę geras mokyklas ir užaugę išsilavinusių ir pasiturinčių tėvų namuose, sėkmingai studijuoja ES universitetuose, kuriuose išsilavinimas ne tik geresnis, bet dažnai dar ir pigesnis.
Tuo tarpu neproporcingai didelis kiekis merginų iš provincijos vis dar laimės ieško užsieniečių vyrų glėbyje. Ir ne dėl to, kad ,,pačios to nori“. Dėl to, kad nežino, jog galima norėti ir gauti kažką kita.
Tėvai, mokykla, visuomenė, neišmoko kritiškai vertinti to, ką jos mato per televiziją, ar to, ką skaito žurnaluose. Neišmoko mąstyti savo galva; galimus sunkumus vertinti kaip galimybes, o ne neįveikiamus barjerus. Tuomet belieka Vilniaus baruose vaidinti liūdną Pelenės vaidmenį, iš visos širdies tikintis, kad visas gyvenimas vieną dieną nepavirs į pelenus.
