Motinai dabar itin brangūs keli šimtai litų, sumokėti už bilietą. Ne taip svarbu, kad jos atžala yra pasirengusi visam laikui išskristi į Izraelį pas musulmoną, kurio žino vardą. Iš interneto.
Tiesa, pavardės nežino ir adreso neturi. Bet žino, kad myli. Ir kad viskas bus gerai, nes ji taip viliasi. Be to, Jeruzalė – dievobaimingas miestas.
Jokios savisaugos, išskyrus rožinius įsivaizdavimus apie geresnę ateitį.
Neatbaido netgi tai, kad mylimasis Ala iš anksto perspėja apie galimas kelias žmonas.
Miražais šiuo metu priverstas gyventi ir Balsių bendruomenės vadovas. Neturėdamas pinigų jis užsakė skulptoriui sukurti skulptūrą netoliese gyvenusiam etnologui N. Vėliui atminti.
Mat puoselėjo viltį, kad pinigų kažkodėl būtinai turėtų duoti Kultūros rėmimo fondas. Garantijų jokių, bet viltis – tvirtesnė už skulptūros akmenį.
Todėl skulptūra, pavadinta „Laiškas Norbertui Vėliui”, jau stovi. O pinigų – kaip nėra, taip nėra.
Besitikintiems paramos paminklo sumanytojams tai kas – viltys nepasiteisino.
Kiek prasčiau skulptoriui A. Ališankai, nes jis darbą padarė, o pinigų negavo.
„Prieš ketverius metus pradėjau rašinėti Kultūros rėmimo fondui paraiškas. Jie žadėjo”, – sutrikęs ir pasipiktinęs aiškina R. Micka iš Balsių.
Arabas iš Jeruzalės dvidešimtmetę vilnietę irgi pažadėjo vesti. Bet pavardės nepasakė ir adreso neatsiuntė.
Kieno motina tą visagalę viltį yra pavadinę išminčiai?