Apie tai jau žinojo ne tik tie, kurie įstatymo pataisą rengė, balsavo, bet ir visi, kas šiuo klausimu bent kiek domėjosi. Konstitucinis Teismas dar pereitą sausį įspėjo, kad įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių teismo sprendimą turi būti daromos atitinkamos Konstitucijos pataisos. Balsuotojai tyčia padarė atvirkščiai – priėmė Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą ir dar pakišo jį Prezidentei.
Tegu sukasi. Prezidentė aiškiai žinodama Konstitucinio teismo nuomonę ir būsimą sprendimą, vis tiek pasirašė. Kad pademonstruotų nesanti abejinga europiniams sprendimams. O gal ir dėl kitų priežasčių. Seimas galėjo pradėti ruoštis konstitucijos pakeitimams, rinkti parašus, nors gal ir nesitikint greitos sėkmės, to stebėtojams Strasbūre būtų visiškai pakakę, bet to nedarė. Vietoj to nusprendė sukurpti falsifikatą, pamojuoti savo susirūpinimą rinkėjams prieš nosį, o iš tikrųjų tempti gumą iki rudens ir ciniškai pareikšti sukrutusiems rinkėjams- tegu Konstituciją keičia kitas seimas.
Kaip dabar madinga sakyti, mes ne prie ko, padarėm, ką galėjom. Viena veikėja net pasakė, kad EŽTT sprendime nenurodyta, kad būtent šiais metais R. Paksas turėtų būti renkamas.
Labai keistai šiame kontekste atrodo seimo teisės ir teisėsaugos komiteto pirmininko S. Šedbaro pozicija. Buvęs KT teisėjas ne tik įrodinėjo visuomenei, kad nereikia keisti konstitucijos, pakanka prastos rinkimų įstatymo pataisos, bet ir pats rinko tokiam sprendimui parašus. Tuo tarpu vyriausybės sudaryta darbo grupė kaip tik siūlė imtis Konstitucijos. Ar tokiu svarbiu klausimu niekada nevyko premjero ir komiteto pirmininko bei ekspertų pasitarimas? Peršasi tik viena prielaida: žinant , kad įstatymas vis tiek bus negaliojantis, pagaliau tylomis nuspręsta pabandyti dar keturiems metams eliminuoti R. Paksą iš vidaus politinio gyvenimo.
Tačiau tarp įstatymo šalininkų buvo ir patys „tvarkiečiai“. Ko jie tikėjosi? To paties, ko ir konservatoriai? Dar keisčiau atrodo ir Konstitucinio Teismo elgesys. Esu įsitikinęs, kad daug žmonių Lietuvoje tikėjosi Konstitucinio Teismo sprendimo dar iki rugpjūčio 10, rinkimų politinių subjektų galutinės registracijos dienos.
Tačiau sprendimas priimtas tik rinkimų komisijos pirmininkui Z. Vaigauskui sukėlus triukšmą, po mėnesio. Per tą laiką KT teisėjai ramiai atostogavo, o R. Pakso šalininkai ruošėsi fenikso skrydžiui iš pelenų. Kad ir ką manytume apie šį dirbtinai sukurtą elektoratą, jie nebūtinai turi gilintis į politinio elito užkulisinius žaidimus.
Galėčiau ir aš piktdžiugiškai patrinti rankomis ir televizijos studijoje stebėti lyderių beviltiškus debatus apie bedarbystę, kuri beje nei vienam iš tribūnoje tvirtai stovinčių negresia, bet tai reikštų jau ir pačiam dalyvauti politinio žaidimo kaukių baliuje. O nešvara šioje registracijos istorijoje plika akimi matoma. Neigiamas sprendimas buvo numatytas iš anksto.
Nesuprantu, kodėl R. Pakso taip bijoma, kad buvo vengiama iš kart aiškiai ir atvirai pasakyti: keisime Konstituciją, tam pradedame ruoštis, nors tai ilgas ir sudėtingas procesas. Apkaltos metu KT sprendimas R. Pakso atžvilgiu buvo teisingas, bet draudimas būti renkamam negali būti amžinas. Pagaliau egzistuoja ir žmogiško požiūrio klausimas. Iš anksto pasmerktas įstatymas tik pasijuokė iš žmonių, kurie gal būt tikėjo jo realumu. Galima kovoti dėl principų, netoleruoti nusižengimų, bet negalima tyčiotis iš žmogaus ir spardyti kaip futbolo kamuolį. Iš esmės tai jau platesnė, ne politinė, bet moralinė problema.
Daug pesimistinių minčių apie mūsų politinio gyvenimo įpročius sukėlė pasipylę samprotavimai po KT sprendimo. Vėl buvo prisimintas „kankinystės“ įvaizdis, pradėta spėlioti, kokią įtaką tai turės rinkimų rezultatams, strategijoms bei taktikoms, balsų buhalterijai ir nei vieno žodžio, ką toks negarbingos registracijos procesas reiškia konkrečiam žmogui, kurio atžvilgiu tai daroma. Tarsi jo ir nebūtų.
Kelis kartus girdėjau viešuose debatuose net iš R. Pakso šalininkų lūpų, kad jo likimas esąs nesvarbus. O kas tada svarbu? Kokia politinė grupė laimėjo? Kas sugalvojo suktesnį sprendimą? Žinoma, mūsų politinėje padangėje tokios nuostatos nėra naujiena. Partinis gyvenimas jau seniai yra pavirtęs politinių žaidimų aikštele. Čia viskas tikėtina. Susirieja seni partijos bičiuliai ir susidraugauja anksčiau skelbęsi mirtini priešai. Ne žmogus, o politinis rezultatas šiame sporte svarbiausias. R. Pakso rinkiminės registracijos istorija yra tik vienas iš vis spalvingesnių politinėje arenoje pasirodančių pavyzdžių.
Neseniai buvo vaidinama dviejų FNTT darbuotojų gynimo drama. Konservatoriai stovėjo aukštai iškėlę žmogaus orumo vėliavą, visose pakampėse buvo skatinama atsigrįžti į žmogų, su žemėmis maišė vidaus reikalų ministrą R. Palaitį ir jį remiančią koalicinę partiją. Vienu metu net atrodė, kad iš tribūnų šneka kunigai, o ne politikai.
Dabar premjeras A. Kubilius teigia, kad jo ateities svajonė yra ta pati dabartinė koalicija. Neabejoju, kad susiklosčius kitokioms aplinkybėms, buvusius du FNTT darbuotojus konservatoriai net pasmerks. Kokią žinią šiuo atveju politikai siunčia gyventojams. Vieną ir tą pačią - visos politinės akcijos visų pirma yra politinis žaidimas ir žmogus jame yra tik statistas. Jeigu nesugebi lošti pats, bus lošiama tavimi.
Tai ir yra tikroji R. Pakso paskutinio laikotarpio istorija. Ar gali kas nors pasikeisti ateityje, po šitų, ar net dar kitų rinkimų? Atsakymo kol kas neturiu. Azartiniai lošimai visuomenėje tampa vis populiaresni.
