Akivaizdu, kad „Išvarymas“ pataikė į pačią šerdį. Mano manymu, svarbiausia teatre, kai spektaklis atliepia šias dienas ir jo vibracija perteikia esamą laiką, visuomenės slinktį. Tuomet jis tampa didesniu reiškiniu, ne vien spektakliu. „Išvarymas“ peržengė teatrinius kuluarus, teatrinį pasaulį. Šį spektaklį lanko tiek daug žiūrovų, kartais net ir tų, kurie paprastai į teatrą nevaikšto.
Emigracija palietė visus: daugelis ir patys emigravo, ir aktorių daug buvo išvykusių, ir muzikantų – tarkime, spektaklio muzikos autorius Saulius Prūsaitis dešimt metų buvo emigravęs į Londoną, bet vėliau grįžo. Kita vertus, mes savotiškai emigruojame net neišvažiuodami iš Lietuvos. Lietuva pati yra kitimo būsenoje: ir vertybių, ir savivokos, ir t. t.
Kitas labai svarbus momentas – pjesėje ir spektaklyje paliestas tapatybės klausimas, kuris labai opus šiems laikams, šiai dienai. Laikai labai keičiasi, keičiasi daugelio dalykų suvokimas: pasaulio, valstybės, tautiškumo.
Pavyzdžiui, pagrindinis herojus Benas Ivanovas yra „pusiau lietuvis“. Tokių „pusiau“ Lietuvoje yra labai daug: „pusiau“ rusų, „pusiau“ lenkų, „pusiau“ žydų. Mūsų šalyje politikai daugiau „spaudžia“ tautiškumo klausimus, kelia juos aukščiau pilietiškumo, arba tautybę aukščiau pilietybės – šis dalykas taip pat nutylimas, bet daugelio išgyvenamas arba yra emigracijos priežastis.
Tiesą pasakius, gal net iš pradžių turėjome ambicijų statyti savotišką epą. „Išvarymas“ turi dvi prasmes: biblinę ir tą prasmę, kada daugelis žmonių jaučiasi iš tikrųjų tiesiogiai išvaryti iš savo šalies, priversti iš jos išvykti. Spektaklis apima ir metafizinę, ir socialinę dimensijas. Dėl to jis tampa epu. Jis kalba apie emigraciją kaip socialinį fenomeną, emigraciją kaip tautos likimą, emigraciją kaip identiteto paiešką (juntama ir „Pero Giunto“ tema), ir emigraciją kaip kraštutinį egzistencializmą. Jis kalba apie individualią patirtį, kurią praktiškai patiria kiekvienas emigrantas, juolab kad kūrinyje kalbama apie tuos laikus, apie paskutinį dešimtmetį, kada žmonės išvažiuodavo su bilietu į vieną pusę, nežinodami nei kalbos, nei ką veiks ir kur gyvens.
Šie žmonės patekdavo į labai keblias, dramatiškas, kartu ir juokingas situacijas, patirdavo ir pažeminimų, ir laimėjimų, atverdavo visai kitą pasaulį. Šie dalykai „Išvarymą“ padaro labai plataus diapazono. Nors jis prasideda tarsi ir keiksmažodžiais, pirmose scenose mes matome grubų Vandalą, bet iš tikrųjų spektaklis apima labai daug mums svarbių dalykų, jis atliepia mūsų vidinę būseną: nerimą, pergales ir sugebėjimą prisitaikyti prie kito pasaulio. Šiame spektaklyje yra daug įvairių temų, kurios įdomios žiūrovams.
Jeigu kalbėtume apie pačią pradžią, buvo labai įdomus dalykas: Islandijoje stačiau Williamo Shakespeare‘o „Audrą“ ir skaičiau Böðvaro Guðmundssono romaną „Vėjų pagairėje“ apie islandų emigraciją, apie XX a. pradžios baisią tragediją, kai po ledų griūties žmonės buvo priversti išvykti iš savo tėvynės. Knygoje ne tik daug dramatiškų, bet ir juokingų dalykų.
Kaip tik tuomet man buvo pasiūlyta tokia tema. Aš iš karto sutikau. Paskaitęs pirmą dalį, apskritai nesupratau, kaip galima pastatyti „Išvarymą“. Tuomet pasikviečiau M.Ivaškevičių ir paprašiau, kad jis papasakotų antrą dalį, kuri dar nebuvo parašyta. Įdomus dalykas, pjesėje – vienas Benas, kuris pasakoja ir apie dabartį, ir apie praeitį, ir apie ateitį. Iš esmės vienas aktorius nepakeltų tokio krūvio, nebent tai būtų spektaklis – pusiau skaitymas, bet net ir tada būtų sunku persijungti iš vieno personažo į kitą. Todėl manau, kad buvo puikus sprendimas Beną vaidinti dviems aktoriams.
Nuo pat pradžių kyla klausimas: nuo ko bėgo Benas? Jis bėgo pats nuo savęs. Jis kūrė kitą žmogų ir bandė tapti kitu, bandė tapti anglu ir, kaip pjesėje parašyta, „iš šūdo išlipdyti vašką“. Freddie Mercury scena yra labai prasminga: pradžioje susitaikymas su jo seksualine orientacija, vėliau su tuo, kad jis – netikras anglas. Benas tampa tolerantišku žmogumi.
Finale mes regime jį sėdintį su Lietuvos vėliavėle. Ji labai svarbi. Tai panašu į Pero Giunto kelionę, kuris išvažiavo iš savo kaimo, nes jame negalėjo pritapti, negalėjo kaip modernus žmogus tilpti į senas tradicijas. Jis išvyko, apkeliavo visą pasaulį ir vis dėlto mirti grįžo į savo tėvynę. Ir mes nuo pat pradžių matome šitą ratą ir per visą spektaklį. Taip jis ir baigiasi – jaunas Peras Giuntas bėga kažkur pakniopstom, norėdamas pažinti pasaulį ir save, pakeisti save... Kažkas panašaus „Išvaryme“ vyksta ir su Benu.
Labai aktuali spektaklio scena apie Čingischaną ir Kristų. Visą laiką buvo priešprieša tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos. Dabar akivaizdžiai matome, kas vyksta: tai karas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Rytų vertybių ir Vakarų vertybių.
Spektaklis „Išvarymas“ palietė daug svarbių temų. Pavyzdžiui, niekada plačiau nebuvo aptarinėjama tema, kodėl Benas negrįžta į Lietuvą? Kai jis lydi Vandalą, kodėl pasilieka? Kadangi jis yra inkorporuotas į banditų gaują, jis tiesiog sužino, kad jį, sąžiningą policininką, išdavė jo viršininkai, iš esmės išdavė valstybė. Dėl to jis negali grįžti į valstybę, kuri jį yra išdavusi. Nors kalbama apie 1995–1996 metus, bet ir dabar žmonės taip jaučiasi.
O kalbant apie tą tautiškumą, apie lietuvybę, apie savo šalies kaip tautos suvokimą – ši tema spektaklyje taip pat labai skaudžiai paliesta. Vytauto Anužio Benas finale sako: „Už ką tu mus šitaip baudi, negi mes taip pasenom, negi mes taip nereikalingi?“ Šiais žodžiais, beje, spektaklis labai smarkiai siejasi ir su „Katedra“. Tarp šių spektaklių ir juose esančių temų yra daug bendra.
Kita vertus, spektaklis turi daug humoro, daug juoko. Tai svarbus dalykas, kaip ir pačiose emigrantų istorijose yra labai daug juokingų dalykų. Visas spektaklis išaustas iš vieno didelio arba iš daugelio mažų nuotykių. Man nuotykis, visų pirma, įdomus kaip savęs pažinimo momentas, nes per nuotykį mes save geriausiai ir pažįstame. Tas yra simpatiška ir žiūrovui, dėl to įdomu spektaklį stebėti, dėl to jis neprailgsta. Spektaklis vyksta apie šešias valandas, bet žiūrovai stovėdami spektaklį žiūri. Vadinasi, ir linksma, ir nuotykiai įdomūs.
M.Ivaškevičius „Išvarymą“ parašė labai moderniai, per nuotykius, kinematografiškai, su didele doze humoro. Pjesėje daug atpažįstamų dalykų. Pati forma labai nauja. Tai – šiuolaikinė dramaturgija, dėl to ji pagimdė naujos formos spektaklį. Aš jau anksčiau sakiau, kad šiuolaikinė dramaturgija yra ne ta, kuri dabar parašyta, o ta, kuri provokuoja teatre ieškoti naujų išraiškos priemonių.
Pas spektaklio mastelis – daugiau epinis, ir ne tik savo temomis, bet ir savo forma. Tai kartu ir miuziklas. Nors spektaklis ir populiarus, bet jame yra nemažai ir novacijų: visiškai sugriaunama ketvirta siena, bendraujama su žiūrovu, jis tiesiogiai įtraukiamas į veiksmą. Yra be galo daug improvizacijų. Kartais Ainio Storpirščio ir Mariaus Repšio improvizacijos užtrunka net iki keturiasdešimt minučių, žiūrovai ir juokiasi, ir verkia.
Vaidinant penkiasdešimtąjį spektaklį buvo akivaizdu, kad „Išvarymas“ – neeilinis reiškinys. Šio spektaklio jubiliejui buvo visiškai perdarytos šviesos. Tai, tikiuosi, pačiam spektakliui suteikė didelį postūmį.
