Jau daugiau kaip metus iš Baltarusijos specialiųjų pajėgų dezertyravęs Stepanas Zacharčrnka nesulaukia pabėgėlio statuso. Atvirkščiai, jo teigimu, Lietuvos Migracijos departamento pareigūnai stengiasi išprašyti bėglį iš Lietuvos. Esą, jam ten niekas negresia.
Išgirdęs tokius argumentus, S. Zacharčianka pašiurpo. Jis pabėgo iš specialiųjų karinių pajėgų, kurių paskirtis yra vaikyti prieš diktatorių O. Lukašenką nukreiptas demonstracijas, fiziškai susidoroti su opozicija. Praėjusių metų vasarą jaunuoliui karininkai liepė pasirašyti pasižadėjimą, jog kilus masiniams neramumams jis naudos smurtinius veiksmus prieš beginklius žmones. Taip pat ir šaunamąjį ginklą.
Atsisakė vykdyti žiaurų įsakymą
„Trumpai tariant, turėjau prisiekti, jog gavęs įsakymą šaudysiu beginklius žmones. Pabėgau į Lietuvą, ES šalį, tikėjausi čia sulaukti supratimo ir pagalbos. Deja. O sugrįžti į Baltarusiją aš negaliu. Iš karto po pabėgimo KGB (Baltarusijos saugumo tarnyba) iš mano tėvų namų paėmė visus dokumentus, net vidurinės mokyklos atestatą. Savo Tėvynėje aš – miręs. Nėra jokio mano pėdsako oficialiose duomenų bazėse. Geriausiu atveju mane teistų karinis tribunolas, bet veikiausiai žūčiau avarijoje ar mirčiau pasiklydęs miške – taip mano šalyje elgiamasi su režimui pasipriešinusiais asmenimis“ – pasakojo S. Zacharčenka.
Jis kenčia ne tik gyvendamas nežinioje, bet ir ne pačiomis geriausiomis buitinėmis sąlygomis. Ketvirtadienį portalo lrytas.lt žurnalistas ir Vokietijos televizijos kanalo ARD filmavimo grupė nebuvo įleista į Valstybės sienos apsaugos tarnybos užsieniečių registracijos centrą Pabradėje.
Su Stepanu kalbėjomės kitapus pabėgėlių centro sienų. Vaikino istorija – verta politinio trilerio.
Klesti nestatutiniai santykiai
Lietuvos sieną jis nelegaliai kirto praėjusių metų liepos 27 dieną. Bėgti iš tėvynės jį paskatino žiauri tvarka Baltarusijos kariuomenėje, kurioje jis tarnavo.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad žemo ūgio, smulkaus sudėjimo Stepanas buvo priimtas į specialiosios paskirties pajėgas. Jis tarnavo užnugario žvalgybos padalinyje. Žvalgų užduotis yra ištirpti protestuojančioje minioje, stebėti jos nuotaikas ir susekti opozicijos vadus, kurie greitai atsiduria kalėjime. Arba dingsta be žinios.
Anot S. Zacharčenkos, Baltarusijos kariuomenėje nuo sovietinių laikų veši nestatutiniai santykiai („diedoviščina“).
„Dabar yra dar blogiau, nei sovietiniais laikais. Tada naujokus skriaudė baigiantys tarnybą draugai, „seniai“. Dabar tai daro karininkai, štai kas baisu. Jie liepia tyčiotis iš naujokų, silpnesnių karių“, – teigė Stepanas. Kantrybės taurė buvo perpildyta, kai specialiosios paskirties būrio seržantams, o toks buvo ir S. Zacharčenka, karininkas liepė pasirašyti pasižadėjimą, kad tramdant masinius neramumus, jis vykdys įsakymą naudoti smurtą, taip pat ir ginklą.
„Baltarusijoje tai reiškia, kad reikės šaudyti į beginklę demonstraciją“,– portalui lrytas.lt tvirtino Vilniuje gyvenantis, nuo A. Lukašenkos režimo persekiotojų pabėgęs Baltarusijos pilietinės ir politinės atstovybės direktorius Alehas Miacielica. S. Zacharčenka su keliais kitais puskarininkiais atsisakė pasirašyti tokį pasižadėjimą. Su draugu jis paspruko iš karinio dalinio Minske ir nusprendė bėgti iš šalies. Tačiau draugas nesiryžo trauktis į užsienį, nusprendė slapstytis tėviškėje. Koks jo likimas dabar, Stepanas nežino.
Pasirinkimą lėmė attsitiktinumas
S. Zacharčenka teigė neplanavęs bėgti būtent į Lietuvą, apie kurią, gyvendamas informacinės blokados sąlygomis, mažai ką težinojo.
„Žinojau tik, kad Lietuva yra ES šalis ir čia galiu tikėtis pagalbos“, – sakė dezertyras.
Pasirinkimą lėmė atsitiktinumas: už Minsko, degalinėje jis pamatė automobilį su lietuviškais numeriais. Įsiprašė į keleivius ir taip atkako iki Lietuvos sienos ties Druskininkais.
Sieną jis slapčia perėjo mišku, netoli Lietuvos Raigardo pasienio posto. Lietuvoje jis iš karto pasidavė policijai, paaiškinęs, kodėl nelegaliai perėjo sieną.
Bet norimos pagalbos, pabėgėlio statuso, iš Ženevos žmogaus teisių konvenciją pasirašiusios Lietuvos jis nesulaukė.
Nori išguiti iš Lietuvos
„Pokalbio su Lietuvos Migracijos departamento pareigūne, kuri prisistatė Astos vardu, supratau esąs nepageidaujamas. Man atnešė krūvą popierių lietuvių kalba, nedavė vertėjo, teisininko“ – tikino S. Zacharčenka.
Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktorius Almantas Gavėnas, paklaustas kodėl dezertyrui iš Baltarusijos nesuteikiamas pabėgėlio statusas, teigė negalintis pateikti konkrečių atsakymų, tai draudžia įstatymas.
„Ženevos konvencija draudžia viešai komentuoti konkretų pabėgėlio statuso siekiančiojo atvejį. Draudžiama paties žmogaus interesų, jo ir artimųjų saugumo labui“, – aiškino A. Gavėnas.
Migracijos statistika byloja, kad pastaruoju metu ir iš nedemokratiškos Baltarusijos atvykusiems vis rečiau suteikiamas pabėgėlio statusas Lietuvoje. Pavyzdžiui, 2010 m. iš penkių prašiusiųjų pabėgėlio statusą jis ir buvo sutektas visiems penkiems. Paskutinieji šių metų rugpjūčio mėnesio duomenys: iš 8 anksčiau neišnagrinėtų prašymų pabėgėlio statusas nesuteiktas nė vienam, bet 6 skirta papildoma apsauga.
S. Zacharčenka labiausiai bijo, kad bus išduotas Baltarusijai. Juolab, kad precedentas jau yra. Praėjusiais metais Lietuvos teisingumo ministerija išdavė Balatrusijos teisėsaugos organams baltarusių opozicionieriaus Olesiaus Beliackio banko sąskaitų duomenis, O. Beliackis nedelsiant buvo suimtas ir įkalintas.
Pagal Lietuvos valdininkų logiką, jeigu S. Zacharčenka būtų likęs tarnyboje ir mušęs bei šaudęs demokratijos reikalaujančius tėvynainius, Lietuvoje būtų laukiamas svečias kaip turistas ar pirkėjas Vilniaus prekybos centruose.
Trumparegė politika
S. Zacharčenka – ne vienintelis Pabradės pabėgėlių centre gyvenantis baltarusis, jau metus nesulaukiantis pabėgėlio statuso. Jo negauna ir opozicinio judėjimo „Razam“ („Kartu“) veikėjas Kastusis.
„A. Lukašenka smaugia tautą, baigia išnaikinti baltarusių kalbą, tautinę tapatybę. Keista, kad Lietuvos valdžiai baltarusiškų trąšų tranzitas brangesnis už kenčiančią, laisvės siekiančia tautą. Pastebėjau, jog eiliniai lietuviai mus supranta ir užjaučia, o Vyriausybė numoja į mus rankas, šiukštu nesupykdyti A. Lukašenkos“, – nusivylęs skambiais žodžiais apie žmogaus laisves ir paramą demokratijos siekiančioms tautoms postringaujančia Lietuvos valdžia kalbėjo baltarusis.
Lietuvoje gyvenantis Baltarusijos opozicinio judėjimo „Havari praudu“ aktyvistas A. Miacielica teigė pastebėjęs, jog Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu smarkiai pasikeitė po 2009 metų, kai prezidente tapo Dalia Grybauskaitė.
„Lietuva į pirmą vietą iškėlė pragmatinį verslo motyvą. Tačiau Lietuvos valdžia nesupranta, jog A. Lukašenka – nepatikimas verslo partneris. Dabar lietuvių verslininkams Baltarusijoje atvertos durys, suteiktos išskirtinės sąlygos. Bet neapsigaukite – jis bet kada gali nacionalizuoti turtą, įšaldyti sąskaitas, kaip jau yra padaręs su Vakarų, net Rusijos investuotojais“, – perspėjo nuo autoritarinio režimo Lietuvoje besislapstantis A. Miacielica.
Baltarusijos KGB Lietuvoje
Baltarusijos pilietinės ir politinės atstovybės direktoriui A. Miacielicai teko savo kailiu pajusti, kaip palyginti laisvai savo juodą darbą Lietuvoje atlieka bėglius opozicionierius sekantys Baltarusijos saugumo agentai. Praėjusių metų pabaigoje iš A. Miacielicos buvo paslaptingai pavogti dokumentai.
Naujus asmens dokumentus vyras galėjo gauti tik Minske, tačiau neabejoja, kad ten akimirksniu būtų buvęs sulaikytas.
„Mano kolegos Baltarusijoje įspėjo, kad geriau negrįžti. Mačiau tik vieną išeitį, paprašyti politinio prieglobsčio Lietuvoje“, - pasakojo Baltarusijos opozicionierius.
Prieš pat Kalėdas iš uždarame kieme Vilniaus J.Basanavičiaus gatvėje pastatyto automobilio buvo pavogtas segtuvas su A.Miacielicos dokumentais ir pinigais. Vagis išdaužė automobilio langą ir pasiėmė segtuvą.
A. Miacielica Baltarusijoje buvo suimtas 2006 metais. Opozicinių judėjimų „Zubr“ ir „Havari praudu“ narys, į Lietuvą jis atvyko 2010 m., kai po prezidento rinkimų jam iškilo pavojus netekti laisvės, kaip opozicijos kandidato Vladimiro Nekliajevo štabo nariui. Seimo Užsienio reikalų ir Ekonomikos komiteto narys Egidijus Vareikis pripažino, jog Lietuvos valdininkai neretai parodo abejingumą nuo A. Lukašenkos režimo prieglobsčio ieškantiems žmonėms. „Trumpalaikių interesų vardan išduodami principai, nesuvokiama, jog demokratinė Baltarusija Lietuvai bus žymiai naudingesnė, nei autoritarinė. Taip pat ir ekonominiu aspektu“, – įsitikinęs E. Vareikis. Atrodo, kad dalies Lietuvos politikų pataikavimas A. Lukašenkai, siekiant ekonominės naudos, vargu ar duos teigiamų rezultatų ilgam. Portalo lrytas.lt žiniomis, A. Lukašenka jau davė nurodymus Baltarusijos žinyboms parengti projektą, pagal kurį baltarusiškos prekės, taip pat ir trąšos, būtų gabenamos aplenkiant Lietuvą kaip tranzito šalį. Tokiu atveju Lietuva liktų ir be tranzito užtikrintų pajamų, darbo Klaipėdos uostui, ir be garbės kaip šalis, pardavusi pagalbos prašiusią režimo auką už vagoną trąšų.
