Mestos nemenkos pajėgos: pečius surėmę šilumininkus krato tiek Generalinės prokuratūros, tiek Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnai. Motyvas – ši įmonė pirko prekes ir paslaugas iš bendrovių, kurios susijusios su jos vadovais.
Apie rubikoninį voratinklį, persivadinusį „Icor” vardu, tiek garsiai, tiek patyliukais kalbama jau seniai. Išsinuomoję daugelio miestų (svarbiausia – sostinės) šilumos ūkius veikėjai ėmė garsiai rėkti: svarbiausia – biokuras.
Kurgi ne, kai toje pačioje kišenėje sėdi ir jį tiekiančios bendrovės. Todėl nenuostabu, kad viena jų, penkerius metus pardavinėjusi „Vilniaus energijai” skiedras, susišlavė daugiau kaip 50 mln. litų pelno.
Prieš rinkimus ir artėjantį šildymo sezoną teisėsaugininkams tai užkliuvo. Tačiau šilumininkai ne tik nededa į kelnes, bet ir atvirai juokiasi iš jų pastangų: vaikinai, kniskitės po popierius, kiek norite, bet mes darome tik tai, ką leidžia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).
Išties pastaroji pagal „tam tikras metodikas” ir nustato biokuro kainų ribas.
Net ir pirkdama už aukščiausią leistiną kainą „Vilniaus energija” nebus nieko pažeidusi.
O kad ji pirko iš su ja pačia susijusių įmonių, tai kas čia tokio? Konkurencijos taryba (KT) šilumos sektoriuje, kaip ir kituose, dar nėra pastebėjusi jokių draudžiamų susitarimų ar juolab kartelio.
Tiek VKEKK, tiek KT normalioje valstybėje turėtų būti tokios institucijos, kurių taikiklyje atsidūrę verslininkai turėtų rimtai suklusti.
Lietuvoje kitaip. Net ir kilus kokių nors klausimų dėl „Vilniaus energijos”, pastaroji tokius smalsuolius siunčia į VKEKK: paskambinkite ir sužinosite, kokie mes geri ir teisingi.
Mat kol šilumininkai vartosi būstų savininkų sumestuose milijonuose, ši komisija priversta suktis vos su 3 milijonų litų metų biudžetu. Galbūt todėl net ir prezidentei buvo nelengva rasti, kas imtųsi jai vadovauti.
Kaip anksčiau sakė vienas VKEKK senbuvis – „per daug atsakomybės už per menkus pinigus”. Beje, tas pats senbuvis komisijoje sėdi iki šiol, nors ir ne pagrindinėje kėdėje. Spėju, kad jo atlyginimas dar mažesnis nei pirmininkės D.Korsakaitės, tačiau nieko – dirba, stengiasi.
Matyt, ne veltui atsiranda tokios kainų skaičiavimo metodikos, kurias patvirtinus šilumininkai, dujininkai arba kitokio plauko energetikai tik ploja rankomis, o paprastiems žmonėms belieka rautis plaukus.
Sergėk Dieve, nepamanykite, kad šie žmonės gali būti kaip nors paveikiami energetikų!
Tiesiog neįtikėtina, kad tokie idealistai galėtų susigundyti pakišomis, nuomilžiais ar kuo nors panašaus.
Greičiausiai jie – viso labo vidutinybės, nerandančios geriau mokamo darbo ir pasiryžusios tuos pačius skaičius kasmet dėlioti iki pensijos.
Konkurencijos taryboje – ne ką geriau. Tiesa, šįmet jos biudžetas siekia 4,4 mln. litų ir yra net puse milijono didesnis nei praėjusiais metais.
Tačiau KT vadovas Š.Keserauskas vis tiek skundžiasi, kad joje dirba tik trys nariai, nors turi būti penki. Mat už tris tūkstančius į rankas normalaus specialisto nepriviliosi.
Ko tada stebėtis, kai draudžiamais susitarimais apkaltinti pienininkai ar automobilių pardavėjai nusamdo geriausius advokatus, šie tarybos sprendimus sumala į šipulius, ir kaltinimai panaikinami arba bent jau kelis kartus sumažinamos paskirtos baudos.
Todėl galite miegoti ramiai – šildymas, dujos, elektra, pienas ir duona brangs ne lėčiau nei iki šiol. Nes rinkos prievaizdams atseikėta būtent tiek, kad jie nesusigundytų knistis po nešvarius verslo marškinius.
Teisėsaugininkų pastangos irgi sprogs lyg muilo burbulas vienos ar kitos instancijos teisme, jei išvis iki jo bus nukeliauta. „Vsio zakono”, kaip sakė vienas amžinojo poilsio jau iškeliavęs valstybės veikėjas.
