Vis dėlto nežinau, ką reiktų patarti dar pusiau krikščioniškai Lietuvos visuomenei, jei demokratinio Vilniaus gatvėmis žygiuotų satanistų eisena su kūrybiškai apmėšluotais Kristaus atvaizdais. Bet ir teatras - ne visai uždara terpė. Senovėje jį lygindavo net su šventove. Dabar ten jau kitokie žyniai. Atsiliepk, teatrų sąjunga. Tikinčiųjų protestai neturėtų apsiriboti katalikais. Krikščionys yra ir Lietuvos piliečiai stačiatikiai su sentikiais ir protestantai, o ir žydų ir musulmonų niekas neturėtų įtarti, kad jie stovėjo abejingi, gal net patenkinti. Tikrai to nėra, negali būti, tad visi, kartu su padorumo nepraradusiais netikinčiaisiais, turi išeiti prieš. Juk be kita ko, čia ir skaldymo provokacija. A, jūs neprotestavote!... Todėl vienykimės, kam nesvetima paprasčiausias padorumas ir sveikas protas. Vargšui teatrui, kuris nesusigaudo, kas vyksta, siūlau režisūrinę išeitį. Tegu pasiūlo kaip sąlygą tam režisieriui. Kai priartės kulminacinė, visų laukiama scena, Jėzaus Kristaus veido paveikslą ir dalį scenos prieš jį tektų atskirti nepermatoma uždanga. Ant jos galėtų būti atvaizduoti bibliniai arba postmodernūs velniai su pačiu Belzebubu, tempiantys kibirus su numanomu meniniu turiniu. Vyksmas anapus uždangos liktų tik įsivaizduojamas. Po kurio laiko, paveikslą jau pašalinus (nebūtų prasmės nė teršti), atitrauktų ir uždangą. Publikai suteikiama teisė grąžinti bilietus, ir nusivylusieji, ne vien satanistai, tuo pasinaudotų. Štai kada Lietuva, visokiais būdais murdoma, išties blykstėltų pasaulyje. Blogį įveikti gerumu - tai Lietuvos palaimintojo pasirinktas principas, o dar pridėtume ir truputėlį sąmojo. Manau, jaunimas išlaikys šį brandos egzaminą.
Kieno veidą apsidrabstome?
Nematęs spektaklio, kuriame, kaip pranešama, bus išmatomis drabstomas Jėzaus Kristaus veido atvaizdas, negalėtum nė vertinti paties spektaklio, tačiau dėmesys telkiamas, regis, į tą vienintelę sceną, ir koks bus jos viešasis, gal net politinis, rezultatas.
