Stop! Pirma reikia skelbti konkursą tvorai griauti, reikia skirti lėšų darbams. Bet tai dar niekis. Blogiausia, kad 142 metrų tvora – popierinė.
Tos tvoros Pakruojyje seniai nėra, bet ji egzistuoja dokumentuose. Yra jos unikalus numeris, nurodyta, kas šį turtą valdo patikėjimo teise. Todėl ją ir reikia griauti – kad popieriuose neliktų. Ir visa tai nurodyti kituose popieriuose, neužmirštant paskirti lėšų ne tik griovimui, bet ir aplinkai sutvarkyti, statiniui išregistruoti iš registro.
Taip sumąstė Pakruojo valdininkai. Regis, pakaktų skaniai pasijuokti iš tokių biurokratinių viražų. Bet šioje istorijoje galima įžvelgti ir rimtą problemą.
Juk valstybei ar savivaldybėms privalu net tris kartus spaudoje skelbti apie bešeimininkius siloso bokštus, fermas, sandėlius ir kitokius apirusius statinius prieš juos nugriaunant.
Tai turi būti daroma su ne mažesniu nei trijų mėnesių intervalu. Ir vieną kartą skelbimas būtinai turi pasirodyti nacionalinėje spaudoje. Manote, ir to pakanka? Ne.
Griuvena dar turi būti įtraukta į apskaitą. Po to teismas privalo ją pripažinti bešeimininke ir perduoti valstybei arba savivaldybei. O su pareiškimu į teismą galima kreiptis praėjus ne mažiau kaip metams nuo to laiko, kai koks nors sovietinio kolūkio reliktas buvo įtrauktas į apskaitą.
Štai ir atsakymas, kodėl pakelėse ar pamiškėse stūkso šimtai, tūkstančiai griuvėsių, nuo kurių klasikui Maironiui verktų iš skausmo širdis.
Sakoma, griauti – paprasčiau nei statyti. Pasirodo, tai toli gražu ne visada tiesa.