Šiandien metaforų kalba nebeturi galios, yra sunkiai suprantama. Menas prisitaiko prie žiūrovo: fekalijos į veidą, ir galvok, ką nori. R. Castellucci spektaklis apie tėvo ir sūnaus santykius, tai iki tokių nusiritome santykių, jų nepaslėpsi. Tokie santykiai mūsų visuomenėje egzistuoja. Stebėjau poną R.Castellucci. Jo veido išraišką, klausiau jo balso tembro, stebėjau gestus, povyzą, žvilgsnį. Paklausysim, ką jis pasakys mūsų žiūrovams šeštadienį (jeigu jam bus leista su mūsų žmonėmis susitikti).
Autentiškas žodis visada vertingiausias. Žiūrėjau ir kitų jo spektaklių ištraukas. „Youtube“ įdėta šio kūrėjo darbus greta teletabių nuotykių ar ufoporno scenų: grupinio sekso - santykiauja neaiškios lyties asmenys, bet su buožgalvių kaukėmis. Neatrodo, kad jiems pavyktų pasitenkinti, nepaisant akivaizdžių pastangų. Pasidomėjau, paieškojau ir daugiau R. Castellucci kūrybos darbų.
Įvairių šalių atsiliepimai apie jokūrybą prieštaringi. Esant simboliniam mąstymui, tikrąją prasmę visada žino tik kūrėjas. Modernu ir daug erdvės interpretacijoms. Jei man reikėtų daryti su juo psichiatrinį interviu, kuo atidžiau susirinkčiau seksualinę anamnezę, na ir žinoma – dvasinės raidos klausimai būtų ekspertiniai.
Galimai šios sritys yra probleminės. O gal ir ne. Gal viskas dar rimčiau. Toli pažengus šizofrenijai, jau defekto stadijoje, mūsų pacientai valgo savo išmatas, jomis svaidosi, žaidžia, darosi veido kaukes. Visai nesupranta, ką daro. Tai jau slaugos, nebe gydymo klausimas. Scenai nelabai tiktų, neestetiška. Tačiau viešose įstaigose yra tekę stebėti. O gal viskas ten gerai, tik mūsų kultūros ministerija nepasivargino deramai anonsuoti būsimo kultūrinio reiškinio.
Nesuprantama pozicija, ar jokios nebuvimas. Ar gal ministerijos darbuotojams nesuvokiamas tas teatro ar dvasinės būsenos fenomenas, tad paliktas kiekvieno asmeninei nuomonei bei nuomonių karui. O gal čia po Europą klajojantys anekdotai apie mūsų Kultūros ministerijos sugretinimą su Šveicarijos jūrų ministerija, kaip dvi neegzistuojančias institucijas.
Kultūros ministerijos pozicija švelniai tariant nesuprantama, nedaranti jokios „švietėjiškos“ ar „kultūrinančios“ įtakos šiuo atveju piliečių emocijoms. Kultūros ministerijos anonsas, ekspertinė nuomonė šiuo atveju labai svarbi. Ypač, kai tokios prieštaringos ir audringos emocijos kelia audras visuomenėje, sėja nesantaiką, pasipiktinimą. Ką pasakytų kultūros ministras tikintiesiems Lietuvos piliečiams?
Kad tikintieji įžeisti, savaime suprantama. Tai normali, sveika, adekvati reakcija. Lietuva manipuliavo savo katalikybe prieš pasaulį, kai reikėjo pasirodyti gerais ir kovojančiais už laisvę. Tada viešos lietuvių masinės maldos apskriejo pasaulio ekranus ir pelne milijonus paramos balsų, simpatijų.
Esame Europos dalis. Europoje dominuoja krikščioniškos vertybės. Mūsų tautos vertybės , religiniai įsitikinimai yra labai svarbi psichikos dalis, mūsų dvasinis paveldas, labai asmeniškas kiekvienam žmogui. Tikime, į Dievą ne ant debesies sėdintį, bet mūsų širdyje gyvenantį, brangaus žmogaus veide regimą. Nepagarba šventiems jausmams žeidžia.
Kažkas su mumis pasielgė neatsakingai. Primityvu tokią svarbią susidariusią problemą nurašyti į „asmeninės laisvės“ sąskaitą. Dar galima svarstyti „išmatų fenomeną“ kaip sąmoningą kiršinimo tendenciją, priešrinkiminį triuką. Pagaliau – provokaciją, išpuolį prieš krikščionis - kas dabar tampa populiaru ir madinga, o išraiškos būdai - vis agresyvesni.
Šis kultūrinis „išmatų fenomenas“ manipuliuoja žmonių emocijomis. Ir tai gal yra svarbiausia. Aiškumo įneštų visas šio reiškinio pristatymas: pateiktas verslo planas, idėja, atrankos kriterijai, kas už ką atsakingas, sąmata, lėšų paskirstymas. Viešai. Tada susidėliotų visi taškai, kur jiems reikėtų dėtis, pasimatytų „tikrasis veidas“. Ir kas kuo kvepia.
Docentė Palmira Rudalevičienė yra Lietuvos Kultūrinės psichiatrų asociacijos prezidentė
