Per dieną – 50–55 litai ar net daugiau. Nuo tūkstančio iki poros tūkstančių litų per mėnesį. Maždaug tiek šiuo metu galima užsidirbti veislinių sodų bendrovėse skinant obuolius.
Tačiau sodininkai, samdydami sezoninius darbininkus, kasmet vis labiau raukosi.
Mat tokių darbininkų gretos netrunka išretėti, be to, netgi esant geriems orams sunku priprašyti, kad pagalbininkai padirbėtų ilgiau.
Iškart atleido už pravaikštas
„Jei būtų mano valia, tikrai nemokėčiau bedarbiams pašalpų. Darbo yra iki kaklo, tereikia dirbti. Bet dabar su jais – vienas vargas”, – veislinių sodų bendrovės „Naradava” direktoriaus Aloyzo Grygalio balse – kartėlis.
Bendrovės valdose – apie 200 hektarų sodų.
Obuoliams užderėjus, jiems nuskinti darbuotojų reikia triskart daugiau, nei paprastai dirba bendrovėje.
„Be sezoninių darbininkų rudenį neišsiverčiame, todėl samdome juos ir patys atsivežame iš Darbo biržos skyrių.
Rugsėjo pradžioje obuoliams skinti įdarbinome 250 žmonių, bet netrukus 40 teko atleisti už pravaikštas”, – aiškino A.Grygalis.
Su laikinaisiais darbininkais „Naradavos” bendrovė sudaro terminuotąsias darbo sutartis.
Jų atlygis priklauso nuo darbo: už surinktų obuolių kilogramą – 5 centai, už nuskintų – 8 centai.
Iš pirmo žvilgsnio – nedaug, bet kibirą krituolių juk galima pririnkti vos per porą minučių.
Neturi jėgų atvažiuoti
Pasak A.Grygalio, sezoniniai darbininkai dirba ne visą darbo dieną, o šeštadienį ir sekmadienį apskritai nepajuda iš namų. Maža to, dalis jų po savaitgalio neberanda jėgų įlipti į autobusą, vežantį sodų link.
„Praėjusį pirmadienį į sodus neatvažiavo 48 darbininkai. Antradienį ir trečiadienį nepasirodė antra tiek, tad iš visų pasamdytų žmonių šiuo metu tik koks šimtas skina obuolius”, – skaičiavo A.Grygalis.
Apie valandinį atlyginimą sezoniniai darbininkai galėtų nebent pasapnuoti, mat nėra jokios garantijos, kad pusę darbo dienos jie neprasnaus po obelimi. Todėl su jais sulygstama dėl atlygio už atliktą darbą.
„Yra žmonių, kurie stengiasi. Tokie per dieną užsidirba net 100–160 litų. Bet netrūksta ir tokių, kurie per dieną vos iki 12–20 litų ištempia.
Maža to, už tokius „darbininkus” dar ir valstybei turime sumokėti mokesčius”, – pyko A.Grygalis.
Kratosi viršvalandžių
Šiuo metu „Naradavoje” nuskinta ir sukrauta daugiau nei pusė obuolių derliaus. Po stogu jo būtų atsidūrę dar daugiau, jei bendrovės vadovų derybos su darbininkais būtų buvusios sėkmingesnės.
Ūkininkai derliui nuimti negali užsisakyti gerų orų. Kai lyja, darbininkai būna laisvi: tuomet obuoliai neskinami.
Todėl stojus giedresnėms dienoms A.Grygalis pasiūlė žmonėms padirbėti ilgiau – bent dešimt valandų. Pažadėjo sumokėti tiek, kiek priklauso.
„Nepavyko. Tuoj kilo baisus šurmulys, buvau išvadintas kenkėju ir išnaudotoju, – pasakojo A.Grygalis. – Kadangi ilgiau dirbti žmonės nesutiko, paprašiau, kad padirbėtų nors šeštadienį.
Irgi kilo triukšmas. Tuomet pasakiau, kad šeštadienį gali dirbti tik tie, kurie nori.”
Taip rugsėjo 20-ąją obuoliams skinti atsirado 50 savanorių. Ir priskynė per 60 tonų obuolių, uždirbo 4800 litų – maždaug po 100 litų kiekvienas.
Grasina atsivežti kinų
Anot A.Grygalio, tuomet, kai soduose dirbo 250 žmonių, vos ne vos pavykdavo per dieną pririnkti ir priskinti šimtą tonų obuolių.
„Kas nori dirbti, per mėnesį gali ir porą tūkstančių litų užsidirbti. O juk tai darbas, kuriam nereikia jokios kvalifikacijos.
Jeigu būtų mano valia, neduočiau bedarbiams nė supuvusios bulvės ar supelijusios duonos kriaukšlės. Darbo Lietuvoje tikrai yra.
Tegul tik dirba. Antraip teks atsivežti darbininkų iš Kinijos”, – iš pašalpų gyvenantiems bedarbiams kirto A.Grygalis.
Kas skina – neskursta
Bendrovė Luksnėnų sodai Alytaus rajone obelimis yra apsodinusi apie 140 hektarų, todėl rudenį be pagalbininkų rankų taip pat neišsiverčia. Šiuo metu bendrovė yra nusamdžiusi 67 sezoninius darbininkus. Dar 10 žmonių dirba iš Alytaus pataisos namų.
Pasak Luksnėnų sodų vadovės Elenos Žilinskienės, norom nenorom darbininkus tenka suskirstyti į tris grupes.
Viena jų – aplinkinių vietovių gyventojai. Jie yra linkę į stikliuką.
Dalis jų, gavę pirmąjį atlyginimą, paprastai į darbą sugrįžti nebeturi jėgų.
Kiti – bedarbiai iš Alytaus teritorinės darbo biržos. Jie netektų bedarbio pašalpos, jei tam tikrą laiką niekur nedirbtų.
„Trečia, tačiau pati didžiausia grupė – žmonės, kurie nori dirbti ir užsidirbti. Tokių galimybių yra: mokame beveik po 10 centų už kilogramą”, – sakė E.Žilinskienė.
Obuolius tenka išrūšiuoti, negalima skinti prastų. Tuos, kurie liks ant obelų, vėliau reikės nukrėsti. Tačiau žmonės, jei pasistengia, per dieną, atskaičiavus mokesčius, gali užsidirbti po 50–55 litus ar daugiau.
Moka per mažai?
Pasak Alytaus teritorinės darbo biržos vadovo Regimanto Mačiulio, bedarbiai, kurie gauna pašalpą, neturi kito pasirinkimo. Jei jie vengia įsidarbinti, praranda teisę į valstybės paramą.
„Tokių bedarbių, kurie gauna pašalpą, mūsų biržoje tėra 11 proc. Visi kiti darbo neturintys žmonės verčiasi, kaip tik išmano. Socialinės paramos jie paprastai kreipiasi į savivaldybę”, – sakė R.Mačiulis.
Tačiau, jo nuomone, žmonės kartais vengia sezoninio darbo soduose ne iš piktos valios.
„Tai – sunkus darbas. Ir po medžius pasikarstyti tenka, ir esant prastiems orams dirbti. O atlygis už sunkų darbą kartais yra menkokas”, – sakė R.Mačiulis.
