Taip prabėgo 67-eri mano gyvenimo metai, kol kartą, žaidžiant futbolą, patyriau, sakyčiau, visai menką traumą – kojos sumušimą.
Po mėnesio koja pradėjo tinti iki pat kelio sąnario ir nebegalėjau ant jos atsistoti. Teko vaikščioti su vienu, vėliau su dviem ramentais. Prasidėjo kelionės pas gydytojus – chirurgus, traumatologus, neurochirurgus, reumatologus, angiochirurgus.
Prireikė net profesorių konsultacijos. Darė rentgeno nuotraukas, skyrė įvairias fizioterapijos procedūras, adatų terapiją, vartojau galybę tablečių ir tepalų. Diagnozės buvo įvairios: sąnario uždegimas, kaulo išretėjimas, ataugos, osteochondrozė.
Taip prabėgo septyneri mėnesiai, bet padėtis negerėjo. Atrodė, kad iki pat gyvenimo pabaigos normaliai nebevaikščiosiu. Buvau net pas burtininką, bet ir nuo to niekas nepasikeitė.
Pagerėjo sveikata, vaikams ėmė sektis
Vieną dieną man paskambino klasės draugas. Jis patarė nuvažiuoti pas egzorcistą. Ir pasakė, kad toks yra Ruklos karinės įgulos bažnyčioje. Taip ir padariau. Ten priėmiau užtarimo maldą.
Parvažiavus namo, pirmą kartą po septynių mėnesių koja nesutino. Lankiausi ten keletą mėnesių, pagal egzorcistų klausimyną atlikau viso gyvenimo išpažintį ir priėmiau šv. Komuniją. Per tą laiką koja pradėjo pastebimai sveikti. Nors pas gydytojus nebesikreipiau, pradėjau laisvai vaikščioti.
Ruklos bažnyčioje sutikau brolį Algį, kuris man papasakojo apie Veikliųjų žmonių bendriją ir pakvietė į sueigą. Po šių įvykių visas mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu.
Pradėjau kiekvieną sekmadienį lankyti bažnyčią ir priimti Šv. Sakramentą. Dingo nervinė įtampa, nustojau keiktis, išnyko pyktis ir barniai šeimoje. Abu su žmona apsilankėme Veikliųjų žmonių bendrijos sueigoje, kur kalbėjome užtarimo maldą.
Santykiai su žmona tapo idealūs. Džiaugiuosi, kad ir vaikams ėmė sektis. Turiu penkis vaikus. Vienas sūnus po trijų mėnesių pertraukos pagaliau gavo darbą, kitas sėkmingai baigė universitetą. Žodžiu, viskas pradėjo sektis. Tik dabar pamačiau, kokią didelę galią turi tikėjimas Dievu ir malda.
8 metus trukusi nemiga – praeityje
Nors visą gyvenimą save laikiau kataliku, prieš šį įvykį Dievas man buvo kažkur aukštybėse ir ne dėl manęs, o kažkam kitam: pamaldiems žmonėms, vienuoliams, kunigams. Tas pats ir su Dievo įsakymais. Žinojau, kad jie egzistuoja, bet skirti ne man. Niekada dėl jų nesusimąsčiau ir nevykdžiau.
Visas gyvenimas prabėgo taip, kad pažeidžiau vos ne visus Dievo įsakymus. Išpažinties neidavau, nebent sykį per keletą metų, ir dėl to nesukau sau galvos.
Mano tikėjimą dar labiau sutvirtino mano pasveikimas iš nemigos. 8 metus sirgau nemiga, vartojau įvairias tabletes, kartais netgi po dvi iš karto. Kartą bendrijoje vyrai meldėsi už mane, kad pasveikčiau iš nemigos. Atsirado noras mažinti vartojamų vaistų kiekį, kol vieną vakarą išgirdau kažkieno balsą, sakantį „gana“. Supratau, kad tai Dievas. To užteko.
Šiuo metu nevartoju jokių tablečių. Visas išmečiau. Jei kojos išgijimą galima laikyti atsitiktinumu, ar, kaip sakoma, įsikalbėjimu, savęs įtikinimu, tai argi pasveikimas nuo nemigos taip pat atsitiktinumas? Tikrai ne. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tai Kristus išgydė mane visiems laikams.
Kurį laiką aš dar abejojau: argi man, tokiam senam nusidėjėliui, Viešpats galėtų atleisti? Bet tas išgydymas parodė, kad tikrai gali ir atleidžia. Tai kas, kad aš Jo nematau, bet aš jaučiu Jo veikimą visa savo esybe, per Jo darbus ir malones, kurias Jis man suteikia. Šlovė ir garbė Jam per amžių amžius.
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
