Jis nuolat kovoja visais frontais ir dažniausiai pralaimi.
M.Balčiūnas narsiai stojo į kovą su Tarptautine krepšinio federacija (FIBA). Rezultatas – Londono olimpiados atrankos turnyras vyko ne Lietuvoje, o Venesueloje.
Jis kartu su šalies Lengvosios atletikos federacijos prezidentu E. Skrabuliu bandė paimti valdžią Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete (LTOK). Rezultatas: sporto užkulisiuose neabejojama – jei ne perdėtas krepšinio veikėjo aktyvumas, LTOK vadovas dabar galbūt būtų V. Alekna, o ne D .Gudzinevičiūtė.
Dabartinė M. Balčiūno kova – „FIBA Europe” fronte. Jis išdidžiai sako, kad Lietuva nebalsavo per naujojo šios organizacijos generalinio sekretoriaus rinkimus, jis net išėjo iš salės. Protestuodamas ir kovodamas.
Rezultatas – generaliniu sekretoriumi išrinktas ledo ritulio krašto Čekijos atstovas K.Novakas.
Galbūt M.Balčiūno kovos dėl „FIBA Europe” valdžios tikslai ir kilnūs. Bet atrodo, kad didžiausia šio LKF veikėjo bėda – nesuvokimas, kur baigiasi jo daržas.
Bet gal didžiajam kovotojui pirmiausia reikėtų pasirūpinti savo kiemu – juk Lietuvos vyrų ir moterų rinktinės pastaraisiais metais ne itin spindi tarptautinėje arenoje.
Kovoti dėl kovos kažin ar tinkamas kelias mažai šaliai. Jos atstovų stiprybė turėtų būti diplomatija, o ne galvos daužymas į sieną. Tikimybė tiesmukai laimėti svetimuose frontuose menka, o asmeninių ambicijų vedamo žmogaus pralaimėjimo atvejais menkinamas viso Lietuvos krepšinio įvaizdis.
Ar nebūtų geriau, jei LKF veikėjas kovotų ne su prasimanytais priešais, o, tarkime, kartu su latviais pabandytų gauti teisę rengti pasaulio vyrų krepšinio čempionatą?
