Daug maldininkų - vyrai, moterys ir vaikai iš 189 valstybių - per naktį stovyklavo ir meldėsi didžiulėje lygumoje aplink šį kalną, kai kurie jų - pasistatę mažas spalvingas palapines. Tačiau dauguma hadžo dalyvių atvyko auštant.
Prie kelių taip pat matėsi elgetų ir gatvės prekiautojų, ieškančių dosnių sielų tarp 2,5 mln. šiemetinės musulmonų piligriminės kelionės dalyvių.
„Atvykome iš Mekos. Nuo Didžiosios mečetės nuėjome į Minos (lygumą), o tada autobusais atvažiavome prie Arafato. Visa tai - iš meilės pranašui“, - sakė vienas egiptietis, drauge su savo šeima sėdėdamas ant šiaudinio demblio.
„Kuo labiau pavargstame, tuo labiau Dievas mus apdovanos“, - sakė jis.
Po madų auštant maldininkai patraukė prie kalvos Arafato lygumoje, kuri vadinama Arafatu - „Malonės kalnu“. Kai kas įsitaisė tarp didžiulių jos akmenų, daugelis meldėsi, ašaroms tekant skruostais.
Būtent šios kalvos papėdėje, kaip tikima, musulmonų pranašas Mahometas pasakė paskutinį prieš savo mirtį hadžo pamokslą.
Minioje buvo matyti ir maldininkų iš Sirijos su didele sukilėlių vėliava - metus ir septynis mėnesius trunkančio sukilimo prieš prezidento Basharo al Assado režimą simboliu.
Saulei nusileidus maldininkai patrauks į Muzdalifą tarp Minos ir Arafato, kur rinks akmenukus, kuriuos penktadienį mes į Šėtoną simbolizuojančius stulpus. Penktadienis bus pirmoji iš keturių Id al Adhos (Aukojimo) šventės dienų.
Po simbolinio akmenų metimo į Šėtoną maldininkai rituališkai paaukos po kokį nors gyvulį, paprastai - ėriuką.
Per likusias tris hadžo dienas maldininkai tęsia ritualinį akmenų mėtymą, apeina Kaabos šventovę Mekoje ir išvyksta namo.
Hadžas yra vienas iš penkių islamo stulpų; jį bent kartą gyvenime turi atlikti visi išgalintys ir fiziškai pajėgiantys musulmonai.
