Ir nors mums, lietuviams, Seimo rinkimai turėtų būti svarbesni, ne mažiau dėmesio artimiausiu metu teks ir anapus Atlanto vykstančiai rinkimų finišo tiesiajai.
Be abejonės, klausiančių, o kodėl mums turėtų rūpėti, kas dedasi ten – šalyje, su kuria nei sienų turime, nei gauname iš jos tokią paramą kaip iš Europos Sąjungos?
Likus kelioms dienoms iki rinkimų JAV gali netrūkti nuvalkiotų, nesyk kartotų primityvių svarstymų, girdi, respublikonų prezidentai mums naudingesni, o demokratai nieko gera mums niekada nedavė.
Arba atvirkščiai – šlapios dešros, sovietinės tvarkos išsiilgę ir už dešimt litų balsuojantys individai kandidatų į JAV prezidentus skirtumus susies su odos spalva, pajamomis arba vienu kitu girdėtu pranešimu.
Esą nėra ko džiaugtis galima M. Romney pergale, nes jis – vanagas, žada pyktis su Rusija, o ji mums duos pigesnių dujų.
Tokia primityvi retorika kai kam gali skambėti išties naiviai ar kraupiai, bet, kaip rodo Lietuvos rinkimų realybė, ji vis dar paveiki mūsų šalyje.
Kita vertus, savų reikalų problemose patys esame paskendę ne mažiau nei amerikiečiai. Ne veltui prezidento rinkimų kandidatai šneka tai, ką šiuo metu labiausiai nori girdėti JAV gyventojai, – apie ekonomiką, socialinę, o ne užsienio politiką.
Akivaizdus skirtumas tas, jog kai Lietuvoje šnekama apie tokius dalykus – tiek apie vidaus, tiek apie užsienio politiką, kas formuos mūsų šalies vyriausybę – su „Gazprom” susiję veikėjai ar violetinės kirpėjos – JAV mažai terūpi.
Žinoma, diplomatai stebi valstybės politinę situaciją, kryptį ir pagal tai siunčia rekomendacijas į Vašingtoną dėl bendradarbiavimo su ta valstybe.
Tačiau esamam ar būsimam JAV prezidentui nuo valdžios dėlionių Vilniuje – nei šilta, nei šalta. Tačiau Lietuva, būdama gerokai mažesnio dydžio bei svorio valstybė, tiesiog negali sau leisti likti viena.
Ir nors tai nereiškia pataikavimo bei tarnystės Amerikai, kurią regi kai kurie sovietmečio kalėjimo laikais vergo mentalitetą išsiugdę veikėjai, likti be stiprių sąjungininkų Lietuva geopolitiniame žaidime negali.
Visi spygavimai apie vienašališką, izoliuotą ir orią užsienio politiką bet kuriai Lietuvos valdžiai, kad ir kokia ji būtų, labai greitai atsimuša į realybės sieną.
Norite daugiau girdėti apie šiltesnius ir pragmatiškesnius santykius su Rusija? Ji to pati nenori ir tai puikiai parodo.
Nereikia bijoti atvirai pripažinti, kad ši valstybė draugiška Lietuvai niekada nebuvo, išskyrus retus išimtinius atvejus ir eilinius žmones.
Jausimės saugesni glaudžiau bendradarbiaudami su kaimynais? Niekas netrukdo, išskyrus asmenines kai kurių politikų (tiek vietos, tiek kaimynų) ambicijas bei įsišaknijusius stereotipus. Tik kuri kaimynė turi geopolitinį svorį ir norą remti Lietuvą? Klausimas – ne tik retorinis.
Nes dar, žinoma, yra ir tarptautinės organizacijos, kurioms priklauso Lietuva – NATO bei ES. Bet jos tokios ir yra – organizacijos, į kurias įeina skirtingo svorio, skirtingų interesų valstybės.
Kad ir kiek rankų su šypsena veide paspaustum Briuselyje, biurokratiniai organizacijų mechanizamai garantuoja saugesnę dabartį. Sotesnę, taikią, su išlygomis ir būtinybe prisitaikyti prie, pavyzdžiui, kintančios ES realybės.
Bet anokia paslaptis, jog NATO stipri tiek, kiek stiprios jos svarbiausios narės. Pagirtinas Lietuvos glaudesnis bendradarbiavimas su savo saugumu susirūpinusiomis Šiaurės šalimis vis dėlto neatsveria tų asmeniškumais pagrįstų, nesusipratimais pažymėtų susikirtimų su JAV.
Būtent Amerika yra svarbiausia Aljanso narė. Ir jos strateginiam dėmesiui vis labiau nuo Europos krypstant į Aziją tolesni diplomatiniai niuksai, kuriuos Vašingtonui pastaruosius metus demonstravo Vilnius, yra tiesiog nedovanotini ir beprasmiški.
Net jei Vašingtonas ir stengiasi to viešai neparodyti, netgi priešingai, sudaro įspūdį, jog Lietuva – labai patikima ir svarbi partnerė, kurią verta užstoti, toks požiūris labai greitai gali išsisklaidyti.
Mat kad ir kas laimėtų JAV prezidento rinkimus, Vilniui, jei tik vis dar nori save matyti vieninteliame tikras saugumo garantijas teikiančiame JAV radaro ekrane, būtina pagaliau kai ką suprasti.
Taip, puikiai žinoma tai, jog nepaisant rezultatų po lapkričio 6-osios strateginės JAV kryptys nesikeis. Amerikos laivas plaukia sau, kad ir kas perimtų vairaratį. Truputį skiriasi tik pokrypis ir kapitono dėmesys. Bet kapitonui galbūt tai nieko nereiškia, o mums gali daug ką lemti.
Vien dėl to, kad B. Obamai laimėjus jis galės jaustis laisviau. Ir sąjungininkus sverti pagal elgesį. Nenori Lietuva veikti išvien – tegu lieka sau, yra kitų problemų, kitų sąjungininkų.
Atėjus mažiau užsienio politikoje patyrusiam M. Romney jo galimybės klysti ir vertinti JAV sąjungininkus pagal reikšmingumą – dar didesnės.
Todėl labai daug kas priklauso nuo mūsų pačių ir dabar, rinkimų JAV išvakarėse, kaip tik yra galimybė iš naujo pasverti, ko norime iš Amerikos ir kaip tai galime pasiekti. Žinoma, jeigu patys nesugalvosime sąjungininkų ieškoti Rytuose.