99,99 proc. — dėl to, kad net nėra girdėję apie tokią profesiją, o likusi šimtoji procento dalis — todėl, kad nė už ką nesutiktų gultis į tą Prokrusto lovą, kurioje tysai po Damoklo kardu ir dar turi kojomis ridenti Sizifo akmenį.
Programų direktorius yra visokeriopos užuojautos vertas asmuo. Pirmiausia visoje Lietuvoje jų yra tik trys.
Iš vienos pusės ant jo rėkia finansų departamentas, kuris aiškiai artikuliuoja, kad jo sumanytos programos pradurs ledkalnio dydžio skylę televizijos biudžete.
Iš kitos pusės ant jo staugia pardavimo ir reklamos skyrius, kuris niekaip nesugeba parduoti reklamos laiko į direktoriaus proteguojamas laidas. Iš viršaus baubia generalinė vadovybė ir akcininkai, kurie puola į paniką dėl kiekvieno reitingų pirstelėjimo.
Iš apačios jo darbą į skutelius sumala žiūrovai — bent jau tie, kurie programų tinklelį komentuoja internete ir kurie, sprendžiant iš tų komentarų, žiūri vien “History Channel” arba “National Geographic”, tačiau puikiai gaudosi Jurijaus Smorigino ar Radžio gyvenimo peripetijose.
Programų direktorius reikia užjausti. Jų gyvenime būna vienintelė prošvaistė — prieš prasidedant naujam televizijos sezonui. Tada direktoriaus akyse sustingsta teutoniškai šaltas mėlis, kietai sukąstuose žandikauliuose groja raumenėliai, lūpos nutaiso atlaidžiai kandžią grimasą.
Programų direktorius ramus. Pagaliau jis visai arti savo gyvenimo svajonės — pateikti auditorijai šėtoniškai klastingą intelektualios produkcijos ir kokybiško “popso” kokteilį bei įrodyti, kad ne tik nacionalinis transliuotojas gali “skleisti, ugdyti ir šviesti”.
Direktorius mėgaujasi savo būsimu triumfu. Jo vaizduotėje rudens sezono tinklelis primena Gaugamelų mūšio lauką (331 m. prieš Kristų vykęs mūšis tarp Aleksandro Didžiojo vadovaujamų makedoniečių ir Persijos karaliaus Darijaus III kariuomenių. Jį laimėjo makedoniečiai. — Red.).
Ak, tamsta rengiatės mus išversti iš klumpių nauju informacijos šou? Šekit į paširdžius dar naujesniu serialu. Oho, mielas pone, jūs nepasiduodate ir mojuojate šokių projektu? O mes ant jūsų projekto dedame savo projektą, du filmus ir dar intelektualią viktoriną.
Jūs urzgiate ir bandote atsimušinėti kapinių dokumentika? Cha cha cha, o mes išvis jos atsisakysime! Ką? Ogi tą! Atsisakysime ir kapinių dokumentikos, ir menopauzinės publicistikos. Bet taip juk nebūna? O dabar bus! Žaižaruojančio humoro fejerija!
Toks programų direktoriaus medaus mėnuo su savo svajone trunka maždaug mėnesį. Po truputį ima blukti teutoniškas mėlis akyse, raumenėliai žandikauliuose jau nebežaidžia, jie nervingai tirta, o grimasa ima gailiai vyniotis lūpų kampučiuose.
Neklaužada žiūrovas — taip, tas pats, kuris mėgaujasi “History Channel” bei “National Geographic”, — atkakliai sabotuoja intelektualias viktorinas, bodisi šokių projektais. Dievaži, jį nesunku suprasti — išsėmus A, B ir C “selebrečių” sąrašus, susidaro įspūdis, kad dalyviai į tuos šokius rekrutuojami gatvėse — kaip caro laikais. Žiūrovas visa savo esybe demonstruoja visišką panieką programų direktoriaus naktinėms godoms.
Pamažu tyliai grįžta kapinių dokumentika ir menopauzinė publicistika, į vis garbingesnes pozicijas įslenka horoskopų sudarytojų, numerologų ir kitokių arklių mainytojų gyvenimo būdas, talentų šou desperatiškai bando išgrandyti dar bent vieną talentą, žaižaruojantis humoras nebeišspaudžia šypsenos netgi pačios laidos kūrėjams, o programų direktorius ima netekti svorio ir tikėjimo ateitimi.
Jis darosi nervingas ir lengvai apsiverkia. Ima įtarti prodiuserius, kad šie specialiai jam kuria televizinį niekalą, keikia sužvaigždėjusias žvaigždes, kurioms svarbiausia yra atsiimti reguliarią pensiją vien už tai, kad neišeina į kitą kanalą, tūžta ant Lietuvos demografinės situacijos, kuri dusina ir taip neskaitlingą rinką, o labiausiai niršta ant žiūrovų. Tų pačių žiūrovų, kuriuos programų direktorius mielai paverstų intelektualiais, pasiturinčiais ir geru humoro jausmu pasižyminčiais mišrūnais, vertais suvienytų visų pasaulio genetikų pastangų.
Todėl vakare programų direktorius tyliai nuryja dar vieno sezono netektį, slapčia žiūri jo vieno mėgstamus ir suprantamus filmus ir dar kartą pamąsto, kad laikas keisti savo darbą į švaresnį.
Asenizatoriaus (nešvarumų šalintojas iš vietų, kuriose nėra kanalizacijos. — Red.), kriminalinės kronikos reporterio ar gal net Seimo nario. Ir taip iki kito rudens sezono pradžios. Nes nėra pasaulyje didesnio optimisto už programų direktorių.