Augau labai konkurencingoje aplinkoje, visur turėjau būti pirmas. Ir buvau. Paauglystėje išėjau gyventi pas tėtį. Jis man davė pilną laisvę, visada turėjau pinigų, galėjau rūkyti amerikietiškas cigaretes, geriausius gėrimus.
Bet vis tiek, aš jį smerkiau ir niekinau – už tai, kad paliko šeimą, kad nemeistraudavo, nesportuodavo su manimi, nemokė manęs vyriškų darbų. Dar už tai, kad buvo labai lipšnus – pagaudavo mane ir bučiuodavo.
Aš sau prisiekiau: „Aš tikrai tokiu nebūsiu. Būsiu tikras vyras. Būsiu „mačo“. Draugavau tik su pačiom gražiausiom merginom. Deja, jos buvo tuščios. Gerai baigiau mokyklą, pasirinkau prestižinės specialybės studijas. Viskas ėjosi, kaip sviestu patepta.
Gabumai pakišo koją – įtikėjau, kad ir institute man mokytis nereikės. Dienas ir naktis leisdavau besilinksmindamas ir kortuodamas. Buvau labai įžūlus, todėl gaudavau lupt. Atsirado skolos, nerimas, tuštuma. Nebenorėjau gyvent. Patekau į ligoninę neurozės gydymui.
Išėjęs iš ligoninės, netrukus susipažinau su savo būsimąja žmona. Mes pamilom vienas kitą, susituokėm, pamečiui gimė sūnus ir dukra. Žmoną tiesiog dievinau, nieko mums netrūko, bet buvome visiškai nepasiruošę santuokai.
Mano supratimas buvo toks: aš rūpinuosi, kad šeimai nieko netrūktų, sprendžiu visas problemas, o apie mano sunkumus niekas nieko neturi žinoti. Darbe dešimtmečiais užsiiminėjau įvairaus turto (pradedant metalais ir baigiant sūriais, grietine ir spiritu) grobstymu, nurašinėjimu, išeikvojimu. Buvau vagis. Mano žinioje buvo didelės materialinės vertybės, turėjau žmonių pagarbą ir laikiau save labai tauriu žmogumi.
Dvidešimt metų išdirbau vienoje alkoholio gamykloje, uoliai tarnaudamas šėtonui. Žinoma, tai atsiliepė ir santykiams šeimoje. Nebuvo nuodėmės, kurios nedaryčiau.
Žmona taip pat apsiginklavo ir pradėjo su manimi karą. 2000 metais mirė mano tėvukas, ir aš pirmą kartą po daugybės metų verkiau.
Prabėgo dar penkeri įprastinio gyvenimo metai. Aš dažnai bjaurėdavausi savo elgesiu, man atrodė, kad reikia save bausti, t. y. sportuoti iki išsekimo, o paskui prisigerti ir užsimiršti. Visą gyvenimą viską dariau priešingai, negu mano tėvas. Ir tik dėl to, kad galiausiai pamatyčiau – jeigu ir yra manyje kažkas gero, tai tik paveldėta iš jo.
Tai buvo laikas, kai Viešpats nusprendė ateiti į mano gyvenimą ir jį pakeisti. Aš Jo nesišaukiau. Jis pats atėjo ir apsaugojo mane nuo vagysčių. Dievas valdo visą pasaulį. Net nesąžiningus nusidėjėlius Jis naudoja savo tikslams.
Taigi aš buvau pažemintas ir įžeistas, kad pamatyčiau nesąs dievas. Pats nuodėmės neatsisakiau, tiesiog mane nuo jos atskyrė. Pastebėjau, kad pasaulyje gyvena ir kiti žmonės ir jie daug kartų geresni, negu maniau. Anksčiau žmonės mane domino tik tiek, kiek galima buvo jais manipuliuoti. Dabar žmonės man pasirodė įdomūs.
Vieną gražią 2005 metų pavasario dieną aš sėdėjau ant suoliuko prie savo namų. Buvau ką tik grįžęs iš sporto užsiėmimų ir mėgavausi dūmu. Prie manęs priėjo tvarkingas vyras su barzda, užkalbino ir pakvietė į veikliųjų vyrų susirinkimą. Pasakė, kad vyrai skaito Bibliją, rengia sueigas.
„Oho?“ – pagalvojau, – „Vyrų sueiga?“ Na, visokias sueigas aš vertinau, o ir Šv. Raštą skaitinėdavau. Vyriškis davė man suprasti, kad pats yra iš tų vyrų, bet daugiau jo niekada neregėjau.
Gal tai buvo angelas, o gal pats Jėzus? Aš atėjau į susirinkimą. Buvo gana linksma, vyrai meldėsi atgailos malda ir aš ją pakartojau. Iki atgailos man dar buvo likę keli metai, tiesiog aš garsiai kartojau žodžius.
Po susirinkimo ėjau namo, ir man nedavė ramybės viena mintis: „Dabar viskas bus kitaip“. Man, konservatoriui visomis prasmėmis, šita mintis kažkodėl kėlė džiugesį. Užteko vienos maldos, kad būčiau įkalintas. Įkalintas Viltyje. Faktas, kad įtikėjau gyvąjį Dievą man labai keistas.
Labiausiai mane slėgė didžiulė priklausomybė nuo moters kūno, erotikos, pornografijos ir masturbacijos. Pradėjus lankyti bažnyčią, prireikė trijų mėnesių, kad pirmą kartą po dvidešimties metų atlikčiau išpažintį ir dar trijų, kad galų gale išpažinčiau būtent šią nuodėmę. Buvau išlaisvintas, ir liudiju – išpažintis tikrai veikia!
Po to Viešpats mane išlaisvino nuo rūkymo: dvidešimt aštuonerius metus rūkiau tik stiprias cigaretes, nė karto nebandžiau mesti ir tuo labai didžiavausi. Nuo alkoholio buvau priklausomas apie trisdešimt metų: per šventes nusigerdavau visiškai, o kiekvieną paprastą dieną išgerdavau po kelias taureles. Jėzus panorėjo, kad būčiau švarus.
Čia dar reikia paminėti keiksmažodžius ir azartinius lošimus. Buvau išgydytas. Šitas pradinis etapas truko apie pusantrų metų. Nė vienas žmogus nežinojo, kas vyksta mano viduje. Gydymas vyko tarsi tamsoje, lyg po žeme. Jėzus gimdė mane iš naujo. Aš tikrai daug ko atsisakiau, išsivaliau viduje, ten buvo tuštuma.
Aš neturėjau to vidinio džiaugsmo, kuriuo švytėjo mano broliai. Tai buvo Šventoji Dvasia. Broliai melsdavosi už mane dėl Dvasios krikšto, bet nieko neįvykdavo, nes aš dar buvau pilnas puikybės ir susikaustęs. Tačiau man atrodė, kad tas džiaugsmas susijęs su tarnavimu Dievui. Jis kvietė mane, aš verkdavau ir troškau tarnauti, bet bendrijos vyrų tarnavimas man atrodė nerimtai, aš visai nenorėjau liudyti ir „daryti iš savęs kvailį“.
Pačią pirmą progą tarnauti Viešpats man pasiūlė bažnyčioje, savo parapijoje. Reikėjo žmonių, kurie galėtų namuose lankyti senelius ir ligonius, būti Caritas savanoriais. Pamačiau skurdą – butus be vandens, be elektros, be dujų, artimųjų abejingumą. Už tai, kad norėjau padėti žmonėms, susilaukdavau grasinimų policija ir fiziniu susidorojimu.
Bet Viešpats atlygino: bešlovinant Dievą su broliais, išgirdau save meldžiantis kalbomis. Mano širdis buvo pripildyta džiaugsmu, kuris niekada nepraeina ir nepraeis. Aš troškau būti su kitais Dievo vaikais, dar labiau Jį pažinti. Ir Jėzus man suteikė galimybę sutikti nuostabius brolius ir seseris savo bažnyčioje.
Vienoje piligriminėje kelionėje per labai katalikiškas rekolekcijas supratau, kad mano vieta yra ne čia, bet su savo broliais iš Veikliųjų žmonių bendrijos liudyti Dievo darbus ir stebuklus. Taigi, praėjus trejiems metams nuo dienos, kai pakviečiau Jėzų į savo širdį, grįžau ten, kur prasidėjo mano kelias į Dievą. Viešpats pripildė mano širdį džiaugsmu skelbiant Evangeliją ir savo akimis matant Jo nuostabius darbus. Gyvenimas buvo tiesiog puikus.
Bet vieną penktadienio popietę, grįžęs iš darbo, radau tuščius namus ir raštelį ant stalo. Žmona išėjo kartu su vaikais. Mano gyvenime tikrai buvo daug nuodėmių ir daug priežasčių mane palikti. Tačiau priežastis buvo ne čia.
Prieš trejus metus aš kalbėjau atgailos maldą, Viešpats pasigailėjo, atleido, gausiai mane apdovanojo, bet atgailos aš nedariau. Taip, aš eidavau išpažinties, bet nebuvo pasiryžimo nebenusidėti. Juk Dievas geras – Jis tikrai viską atleis. Ir tai, kad dabar likau vienas, buvo didžiulė malonė. Ne tik man, bet ir visai mūsų šeimai. Jėzus dabar pats ėmėsi atkurti tai, kas buvo sugriauta.
Aš supratau, kad esu neįgalus: negaliu išgelbėt nei žmonos, nei vaikų, netgi pats be Dievo gelbstinčios rankos neišsigelbėsiu. Buvau per daug prisirišęs prie savo šeimos. Sakydamas: „Pasitikiu Dievu“, iš tikrųjų dėjau viltis į savo gerai apmokamą darbą, sąskaitas bankuose – Viešpats visa tai nutraukė.
Man reikėjo suprasti, kad esu sužeistas ir kad kančia yra tikra. Kai artimi žmonės skaudino, Dievas kvietė pasišvęsti Jam. Tai buvo didelė paguoda jausti Jo didelę meilę, ir, tos meilės pripildytas, aš mokiausi mylėti savo artimuosius, atleisti jiems ir melstis už juos.
Ilgą laiką visas savo pastangas buvau nukreipęs į tikslą susigrąžinti žmoną. Juk esu krikščionis, vadinasi man viskas turi sektis. Bet juk tai žmogaus, o ne Dievo mintys. Argi mano arba žmonos išganymui gyvenimas po vienu stogu yra būtina sąlyga? Ačiū Dievui, dabar man aišku, jog niekas manęs neatskirs nuo Jo meilės.
Žmona grįžo, nes Jėzus išklauso maldas. Dabar mokomės gyventi santuokoje ir mylėti vienas kitą Dievo šviesoje.
Viešpats parodė man dar vieną priklausomybę – nuo migdomųjų vaistų. Dvidešimt ketverius metus kas vakarą gėriau neuroleptikus. Jėzus mane išgydė, ir tai padarė per mano žmoną.
Tikiu, kad ateityje Viešpats toliau gydys mūsų šeimą, ir tie stebuklai, kurie mums atsitiko, yra menkniekis, palyginus su tais, kurie dar mūsų laukia. Jėzus dovanojo mums amžinąjį gyvenimą, todėl aš Jį šlovinsiu, girsiu ir aukštinsiu per amžius.
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
