***
Savo bagažą jis išsiuntė paštu žmogui, kuris jau buvo išvykęs iš JAV ir gyveno Pekine. Pekine Henris apžiūrėjo imperatoriaus rūmus, aplankė nacionalinį muziejų. Netrukus turėjo vykti į Urumčį. Pasitikrino, ar kas neseka. Kol kas buvo ramu. Urumčis ir jo viešbutis nepadarė Henriui jokio įspūdžio. Gana lengvai pavyko įsilaužti į observatorijos elektroninę duomenų bazę, ten nieko rimto nebuvo, beje, jo kinų kalbos kursai dar tik buvo prasidėję. Nuotolinis termografas ir specialus skeneris jam pateikė duomenų: observatorijoje dirba 16 žmonių, po ja yra nemažos patalpos.
Kitą dieną Henris išėjo į miestą pasivaikščioti, dėl konspiracijos prisitvirtinęs barzdą. Pavyko gauti informacijos apie Rusijos žvalgybos agentus, kurie pradėjo verslą ir gali būti naudingi. Vakare, gurkšnodamas žaliąją arbatą, jis nagrinėjo majų civilizacijos paslaptis. Sekmadieniais observatorijoje niekas nedirba. Bet budi vienas ar du žmonės, geriausia tenai pakliūti vidurnaktį.
Nuo viešbučio iki observatorijos buvo apie penkiasdešimt kilometrų. Prieš vykdamas jis pasitikrino savo firminius prietaisus. Spynų rakiklis veikė puikiai, dar patikrino, kaip veikia mirties purškiklis, apsiavęs sportinius batelius, juos pasitepė specialia medžiaga, išsinuomojo mašiną nuošaliame miesto nuomos punkte ir šeštadienio vakarą pajudėjo observatorijos link. Sargas budi pirmame aukšte dešinėje, reikės jį gerai pamigdyti.
Henris nutarė šiek tiek pasivaikščioti. Kelnių kišenėje sukrapštė mėtinį saldainį – sielos gelmėse jautė vidinį nerimą. Šiek tiek nusnūdęs, pažiūrėjo į ciferblatą. Buvo pusė trijų. Pagal jo prielaidas, sargas turėjo snausti. Sargai keičiasi aštuntą valandą, taigi Henris turėjo apie penkias valandas. Lauko durys pasidavė be problemų. Prišokęs prie sargo, greitu judesiu į nosies šnervę įkišo tamponą su specialiu skysčiu.
Greitai peržiūrėjo spintos lentynas, rašomojo stalo stalčių turinį. Jo pagrindinis taikinys – rūsio patalpos. Tačiau pagrindinių durų niekaip nepavyko atidaryti. Jam toptelėjo mintis, kad turėtų būti atsarginis įėjimas. Bet ir šios durys nepasidavė jo prietaisui. Nors buvo pats vidurnaktis, bet nutarė susisiekti su centru.
Prakaitas žliaugte žliaugė visu kūnu. Įtampa neslūgo. Pagaliau atėjo instrukcija. Jis šiek tiek modifikavo savo prietaisą, ir spyna pasidavė. Henris sraigtinės formos laiptais nusileido į rūsį, kurio sienos buvo išklotos kažkokia blizgančia medžiaga, primenančia sidabrą. Tunelio apačioje stovėjo keistas mechanizmas, primenantis išgaubtas stakles. Burnoje Henris pajuto kartumą. Skubiai užsidėjo minirespiratorių, bet tai mažai padėjo, ėmė perštėti akis, suskaudo galvą. Jis paskubomis viską fotografavo.
Toptelėjo mintis, kad tikriausiai veikia slaptosios kameros ir galbūt egzistuoja slaptas dokumentų seifas. Skubiai išėjo iš rūsio, užlipo į biuro patalpas. Staiga pasijuto blogai ir suprato esąs lengvai apsinuodijęs. Buvo pusė penkių. Henris vėl pradėjo fotografuoti. „Kur galėtų būti seifas?“, – intensyviai galvojo jis. Bet paieškos nedavė rezultatų. Ūmai Henriui toptelėjo, kad čia signalizacijos nėra, bet slaptomis kameromis atitinkami žmonės jau gavo ar gaus informaciją apie jo apsilankymą. Jis suvokė, kad neturi nė sekundės laiko.
Mašina buvo vietoje. Kur vykti? Ar nebūtų protingiausia pasukti Taivano link? Vos tik nuvažiavo pirmus 100 metrų, tolumoje pamatė keletą švyturėlių. Reikėjo skubėti. Iš tikro Taivanas tolokai, gal Mongolija arčiau… Reikia brautis Almatos link, tokia buvo paskutinė jo mintis. Henris suprato, kad įkandin jo jau lekia kinų mašinos, reikėjo kažką greitai sugalvoti. Netoliese pamatė kaimo keliuką ir įsukęs į jį nutarė palaukti prie skardžio. Mašinos pralėkė, tai buvo trys specialiųjų policijos dalinių automobiliai. Jau buvo praėjusios maždaug keturios minutės, kai jis pasuko į keliuką. Henris pabandė susisiekti su centru. Pavyko, gavo nurodymus, kaip geriau pereiti sieną. Mašiną teko palikti.
Šiek tiek abejodamas, vis dėlto Henris nusprendė susirasti vietinį kaimo gyventoją, kuris savo mašina pavėžėtų jį sienos link, žinoma, už užmokestį. Buvo nutarta sieną pereiti su kokia nors turistų grupe. Atkakęs į pasienį, Henris ėmė dairytis turistinio autobuso. Nežinodamas, kiek reikės laukti, apsistojo varganuose svečių namuose. Teko laukti dvi paras. Pagaliau pasirodė autobusas su turistais. Henris dėl konspiracijos užsiklijavo ūsus, savo krepšį įmetė į autobuso bagažinę. Jis šiek tiek nerimavo, nutarė apsimesti miegančiu.
Almata jį pasitiko gera nuotaika, bet kartu tai buvo niūrus miestas. Henris apsistojo viešbutyje, pateikęs kitus dokumentus. Vėl susisiekė su centru ir gavo naują užduotį: skristi į Naros miestą, vėliau buvo suplanuotas skrydis į Meksiką. „Mes tarpininkausime jūsų susitikimui su buvusiu Rusijos agentu Michailu Doroščenka, pateiksime jo koordinates ir kontaktus“, – informavo centras.
Almatoje būtinai reikėjo kažkaip atsipalaiduoti po nelengvų Kinijos įvykių. Vakare užsuko į vieną geresnių barų. Paėmė porą stiklų viskio. Puikiai suprato, kad reikia būti atsargiam. Pranešimus jam centras siųsdavo į laikrodyje įmontuotą plokštę su davikliu. Kinijos bagažą reikės palikti saugomoje kameroje numeris 1289 centrinėje autobusų stotyje. Henriui FTB darbas visai patiko.
Kitą dieną jį pasiekė profesoriaus Akimoto dosjė. Profesorius dešimt metų dirbo požeminių objektų srityje, dabar dirba valstybiniame muziejuje, domisi senovės kultūromis. Panašu, kad su paslaptingai dingusiu Jamotu jie turėjo glaudžių ryšių. Profesorius ketino išleisti knygą su įdomiais faktais, tačiau knyga nebuvo išleista. „Kontaktą su juo jums reikėtų pradėti kaip žmogaus, kuris renka medžiagą apie ankstyvąją Japonijos kultūrą“, – toks buvo patarimas iš centro.
Skrydis į Tokiją ganėtinai nuvargino. Skrisdamas Henris galvojo apie galimas šios istorijos variacijas. Į Narą vyko greituoju traukiniu. Bandė įminti majų kalendoriaus principus. Matyt, profesorius Akimoto buvo radęs kažką svarbaus. O gal jis savo rankraštį kam nors perdavė arba pardavė.
Nara Henriui padarė įspūdį. Pagaliau po smagios ekskursijos jis užsuko į muziejų, kur dirbo profesorius. Jo asistentė pranešė, kad profesorius prieš porą dienų pasiėmė atostogų ir išvyko į Meksiką. Klausfildo kūnu perbėgo šiurpuliukai. Jis skubiai nusiuntė centrui pranešimą. Išėjo į lauką ir nutarė netoli esančioje arbatinėje išgerti žaliosios arbatos.
Kitą dieną Henris išvyko į Kiotą. Vakare jį pasiekė pranešimas, kad susitikimas su Daroščenka įvyks Frankfurte po poros dienų. „Jūs būsit pristatytas kaip privatus detektyvas, tiriantis dviejų mokslininkų dingimą Meksikoje. Už jo pateiktą informaciją bus mokama.“
Susitikimas buvo numatytas viename iš nedidelių restoranėlių prie oro uosto. Doroščenka buvo stambaus kūno sudėjimo, apie 40 metų, gerai apsirengęs patrauklus vyriškis su akiniais. Jis buvo aiškiai atsargus ir nuodugniai tyrinėjo savo naująjį kolegą. Jie kartu pasuko suoliuko link. Doroščenka išsitraukė cigarečių pakelį, pasiūlė Henriui. Šis mandagiai linktelėjo.
– Aš ne toks kvailas, kad nesuprasčiau, jog mane trukdo CŽV arba FTB, nes tai jūsų stilius, – tarė Doroščenka.
Henriui greit pavyko įgauti jo pasitikėjimą, ir jie dalykiškai ėmė aptarinėti reikalus. Doroščenkai atrodė labiau tikėtina, jog kažkieno vienose rankose galėjo atsidurti vertingi dokumentai iš daugelio pasaulio institutų ir net kažkas supirkinėjo Teslos, Einšteino ir kitų paskutinių užrašų kopijas.
– Kiek žinau, tų dalykų lyg ir nepavyko ištirti, – pasakė jis.
– Ar teko ką girdėti apie Akimoto ir jo knygą, – paklausė Henris.
Doroščenka papurtė galvą.
– Tiesa, žinau, kad vienas žmogus turėjo labai įdomios informacijos apie Velykų salą, paliksiu jums jo koordinates.
Henris buvo labiau patenkintas susitikimo rezultatais, negu tikėjosi. Jis jau kelintą kartą galvojo, kodėl būtent jį pasirinko šiam vaidmeniui, ar jį likviduos, kas tas galingas žmogus, kurio link veda keisti saitai? Jeigu jis ne blogas, gal kažką reikalingo sugalvojo?
Pro lėktuvo iliuminatorių buvo matyti neramus Atlanto vandenynas.
Henris gėrė kavą. „Požeminiai majų miestai iš tikro realybė“, – ši mintis nedavė jam ramybės. Mechikas jam kėlė gyvo, margo, užteršto miesto įspūdį. Po kelių dienų reikėjo būti Tikalyje. Būtinai buvo pasiryžęs aplankyti nacionalinį muziejų.
Kitą dieną Henris ruošėsi vykti į Jukataną, bet labai panoro meksikietės. Pasuko į keistą užeigą su neoninėm reklamom ir vėl prisiminė savo nuogąstavimą dėl „blakės“… Paskutiniu metu jį tiesiog persekiojo mintis, kad Deivisas ir Jamoto gali būti pagrobti, ir klausimas, kieno užsakymu ar kvietimu jie vyko į Meksiką, jeigu žuvo, tai dėl ko, be to, keista, juk ir Akimoto neseniai išvyko ton pačion Meksikon.
Iš Mechiko pavyko išsprukti po poros valandų nerealių kamščių, vakarop pasiekė nedidelį miestuką. Jam rodėsi, kad jį seka. Keisčiausia, kad jo ryšys su centru nustojo funkcionavęs, nurodant sistemos klaidą. Netikėtai jam toptelėjo mintis, kad galėjo atsitikti, jog ryšį su juo palaikė kažkas kitas, o ne centras, arba ryšį dar kas nors dubliavo. Nakvojo jis labai originaliame namuke. Seklių lyg ir nebuvo. Ryte mašinoje rado perrištą paketą.
Atplėšęs jį Henris perskaitė: „Jūsų ieškomas žmogus lauks jūsų 14 dieną pirmą valandą nakties Tikalyje. Vieta bus nurodyta vėliau. Klausfildas pasijuto tarsi gavęs kumščiu į veidą. Tikalis jį seniai domino. Dar vaikystėje jis žiūrinėdavo atlasus su senųjų civilizacijų nuotraukomis. Dabar suprato, kad vien šio miesto pavadinimas buvo be galo keistas, kartu daug pasakantis. Kaip jį dabar seka centras, ar veikia „blakė“, gal palydovas brėžia jo kelią, kas jam paskyrė susitikimą?
Jo maršrutas vedė link majų piramidžių, greitai pasirodys išsvajotasis Tikalis. Rytoj naktį paskirtas susitikimas. Kas tai – spąstai, minėtas jaukas ar tas paslaptingasis žmogus, kodėl dingo centras? Henrio siela virpėjo, bet tikėjimas, kad jo laukia įdomūs siurprizai, neapleido. Vakare jis jau vaikščiojo po Tikalį. Ūmai švystelėjo mintis, kas yra po pagrindine piramide, kur tas požeminis miestas. Jau buvo sutemę, kai Henris užlipo į pagrindinės piramidės viršų. Žmonių aplink beveik nebuvo. Netikėtai suskambo jo telefonas.
Henris atsitokėjo važiuojančioje platformoje – tai buvo sunkvežimis. Šalia jo sėdėjo du vyrai, vienas buvo panašus į indą, kitas aiškiai europietis. Jų šilti žvilgsniai nuramino Klausfildą. Jam padavė atsigerti.
– Kur mes vykstame? – paklausė jis.
– Į Meridą, – atsakė jo palydovai.
– Kas jūs? – bandė klausinėti Henris.
– Viską sužinosite vėliau, – jam linktelėjo, – jūs saugus ir jūsų laukia netikėtumas.
Mašina artėjo prie Meridos miesto. Pagaliau sunkvežimis sustojo. Atsivėrė jaukaus namo, apaugusio gausia augmenija, panorama. Juos pasitiko tamsiaodė moteris. Namas buvo labai gerai įrengtas, Henrį pasodino jaukiame fotelyje, degė malonus šviestuvas. Afrikietė prisistatė Loto vardu ir pasiūlė kavos.
Loto gana maloniai paaiškino, kad egzistuoja draugija, kurios tikslas – pasipriešinti didelių valstybių ir mafijos grupuočių savivalei.
– Jūs esate tik galimas kandidatas į mūsų gretas. Iš tikro kol kas jūs galite laisvai rinktis pats. Be to, žinokite, kad FTB buvo parinkusi net tris žmones infiltracijai pas mus, jūs turite pačią moderniausią blakę, bet ją mes mokame blokuoti. Mes neturime to dokumento kopijos, bet toje operacijoje, tiksliau po jos, jūs būtumėte likviduotas – kaip ir kiti. Henris krūptelėjo.
– Jūs turite apsispręsti per parą.
Bus daugiau.
