„Nesigrūskite per kitų galvas”, – sekmadieniai prie Vyžuonų bažnyčios besiglaudžiančios „Mini” parduotuvės pardavėjoms tapdavo tikru jų kantrybės išbandymu.
Mat į bažnyčią suvažiavę aplinkinių kaimų gyventojai po mišių tiesiu taikymu droždavo į „Mini”. Prisikrovę krepšius duonos, kruopų, o dažnas – ir alaus, sukdavo namų link.
Tačiau pernai Vyžuonose užrakintos „Mini” durys taip ir liko neatvertos.
Parduotuvių neliko ir kituose Utenos rajono miesteliuose – Sudeikiuose, Užpaliuose.
„Mini” parduotuves valdžiusios Gintauto Klinavičiaus įmonės turtas pernai vasarą buvo parduotas iš varžytynių. Kas nutiko, kad nuo 1994-ųjų veikusi įmonė buvo priversta pasitraukti iš verslo?
Verslas staiga sustojo
„Viskas ėmė ristis žemyn, kai į Uteną įžengė vienas didžiausių prekybos tinklų. Kaimo žmonės į jį ėmė traukti kaip į ekskursiją”, – pasakojo G. Klinavičius.
Prieš 18 metų įsteigęs įmonę, jis pamažu plėtė savo valdas: steigė parduotuves, Utenoje įrengė konditerijos cechą. Nebrangūs kepiniai iš pradžių buvo graibstyte graibstomi.
Tačiau 2005-aisiais G. Klinavičiaus verslas staiga suakmenėjo.
„Žmonės patraukė į Uteną, pradėjo apsipirkinėti milžiniškose parduotuvėse. Teko uždaryti konditerijos cechą, atleisti 16 darbuotojų. Netrukus atėjo ir parduotuvių eilė”, – pasakojo G. Klinavičius.
Ėmėsi žemės ūkio
Iki tol bažnytkaimiuose ar gyvenvietėse vietos užtekdavo dviem ar net trims parduotuvėms. Bet kai pirkėjai ėmė traukti į miestų prekybos centrus, kaimuose tapo riesta visoms.
„Prieš aštuonerius metus buvome kaip milžinai. Turėjome 14 „Mini” parduotuvių, iš jų pačiame Utenos mieste – dešimt. Geriausiais laikais įmonėje dirbo net per šimtą žmonių”, – pasakojo verslininkas.
Tačiau jo tinklui nepavyko atremti konkurentų atakos. Pirmiausia teko trauktis iš Utenos. Parduotuves bažnytkaimiuose šiek tiek gelbėjo tai, kad jos veikė prie pat žmonių gana gausiai lankomų vietų.
Verslininkas bandė gelbėti įmonę: norėdamas sugrąžinti bankui paskolą jis pardavė parduotuvę Antalgėje ir dalį savo paties turto.
Vis dėlto 2008-aisiais įmonei buvo paskelbtas bankrotas. Gintautas kartu su žmona Violeta dar bandė kabintis į verslą, pasilikę keturias maisto prekių parduotuves, tarp jų – ir Vyžuonose, bet teištempė trejus metus.
Klinavičiai šiuo metu turi nedidelį prekių gyvūnams parduotuvių tinklą. Tačiau prižiūrėti jį Gintautas patikėjo žmonai, o pats vis atkakliau kabinasi į žemės ūkį.
Pirkėjai – reti svečiai
Jauni žmonės emigravo. Tie, kurie liko kaime, gauna vis mažiau pajamų. Medicinos punktuose, seniūnijose ar mokyklose dirbančių žmonių algos taip pat mažėja.
„Todėl ir smulkusis verslas kaime vos rusena. Jo žarijos bet kada gali užgesti”, – Kauno rajono Bubių kaimo parduotuvėje užkalbintas Artūras Mackevičius atsitraukė kiek atokiau, kad pokalbis nenumuštų ūpo joje dirbančiai pardavėjai.
Šio kaimo ir dar trijų gyvenviečių parduotuvėse, priklausančiose A. Mackevičiaus įmonei „Talismanas tau”, pirkėjai – retoki svečiai. Kartais vienam užvėrus duris, kitas jas praveria po geros valandos.
„Žmonės, kurie dirba mieste, didžiuosiuose prekybos centruose maisto prisiperka visai savaitei. Kaimo parduotuvėlės jiems kurį laiką būna visai neįdomios”, – kalbėjo A. Mackevičius.
Privilioti pirkėjų kaimo verslininkai gal ir galėtų išskirtinėmis prekėmis, bet galinčių jas pirkti kaime nebėra, o prašalaičiai į jas retai kada užsuka.
Nebėra kam dirbti
„Prieš keletą metų uždariau parduotuvę Naujatriobių kaime. Menka buvo apyvarta, vos 30 sodybų kaime glaudėsi. Bet ne dėl menko pirkėjų skaičiaus parduotuvės neliko. Tiesiog neberadau sąžiningos pardavėjos”, – pasakojo A.Mackevičius.
Jis pasakojo, kad iš keturių pasamdytų pardavėjų trys apsivogė. Ketvirta buvo kone ideali darbuotoja.
Bet ir ji, ir jos sesuo, numojusios ranka į minimalią algą, išvyko uždarbiauti į Vokietiją.
„Jei jau kaime nėra žmogaus, kuris nevogtų, išsiversite ir be parduotuvės”, – A.Mackevičius užkabino ant jos durų spyną.
Apkarpė maršrutus
„Tikrų tikriausi Rokiškio riestainiai”, – miestų šventėse ar Kaziuko mugėse nuolatos tenka girdėti plyšaujančių pardavėjų balsus.
Rokiškyje jau seniai iš nedidelių „Kepėjėlės” parduotuvių sklinda šviežios duonos ir kepinių kvapas. Tiktai pastaruoju metu vis rečiau.
Anksčiau „Kepėjėlė” duoną tiekė ir didiesiems prekybos tinklams, ir gerokai nutolusioms nuo Rokiškio parduotuvėms, ką ir kalbėti apie savo krautuvėles.
Įmonės bendraturtis Vytautas Kanopa veždavo duoną ir kitus kepinius į Santariškių klinikas Vilniuje, Zarasus, Panevėžį, kitus miestus. Bet pastaruoju metu Vytautas smarkiai apkarpė maršrutą. Pasiliko tik Rokiškio rajono parduotuves ir „Kepėjėlės” prekybos taškus pačiame mieste.
Priežastis paprasta – tokia veikla tapo nuostolinga. Išimtis – garsieji riestainiai.
Jų prikrauti automobiliai suka ratus į Kaziuko ir kitas muges, žirgų lenktynes, įvairias šventes.
Bėgs paskui emigrantus
„Žmonės perka atsižvelgdami ne į kokybę, o į kainą. Prekyba pigiausiais kepiniais sudaro kone trečdalį mūsų įmonės apyvartos”, – kalbėjo V.Kanopa.
Nors per mėnesį duonos gaminių šiemet bendrovė iškepa 30 tonų daugiau nei pernai, mėnesio apyvarta dėl smunkančių kainų susitraukė maždaug šeštadaliu – nuo 300 iki 250 tūkstančių litų.
Šio verslininko teigimu, dirbdamos sąžiningai smulkiosios įmonės tiesiog neįstengia išsilaikyti. Ypač jei suskubo atnaujinti įrangą ir apsikrovė paskolomis.
„Mes taip pat pirkome įrangos. Apyvarta mažėja, skolas grąžinti sunku. Bet neuždariau įmonės ir neuždarysiu. Gabensiu kepinius emigrantams”, – sakė V.Kanopa. Pasak jo, viena išeičių – šaldytų duonos ir kitų kepinių eksportas.
