Lietuvoje, kur net iš valytojos reikalaujama aukštojo mokslo diplomo, 26 metų kaliningradiečiui Aleksejui Lysenkai vargu ar būtų pavykę taip greitai užsukti savo verslą.
Baigęs tik virėjų mokyklą Aleksejus bandelių nekepa ir sriubos neverda. Patyręs, kad šis darbas mažai apmokamas, vaikinas rado Kaliningrade dar neužkimštą verslo nišą – jis privačiai dirba želdynų architektu, paprastai tariant – sodininku.
Šiltuoju sezono metu A. Lysenka uždirba apie 2 tūkst. 500 eurų (apie 8 tūkst. 600 Lt), o žiemą darbo jis taip pat nestokoja – įrenginėja žiemos sodus Karaliaučiaus turtuoliams, kuria kompiuterinius sodų, želdynų projektus. Uždarbis žiemą mažesnis - apie 1,5 tūkst. eurų, bet pragyventi Kaliningrade galima ir už tiek.
Ketina įkurti savo įmonę
„Mano klientai – verslininkai, turintys po du mersedesus, taip pat Kaliningrado savivaldybės, administracijos nariai. Jie gauna didelius kyšius, yra net turtingesni už verslininkus“, – atviravo A. Lysenka.
Aleksejaus svajonė, kaip ir dažno ruso, – išvažiuoti kuriam laikui padirbėti į Maskvą, užsidirbti pinigų juodam „bumeriui“, Kaliningrade įsteigti didelę sodininkystės ir kraštovaizdžio architektūros įmonę.
„Lankiau želdynų dizaino kursus Kaliningrado universitete, tačiau to maža. Noriu gauti išsilavinimą Maskvos valstybiniame universitete. Apskritai aš supratau, kad žmogus yra ne tai, kas jis yra šią akimirką, bet kuo nori tapti ateityje. Aš neketinu kaip mano tėvai lenkti nugarą už kapeikas, senatvėje krimsti juodą duoną su vandeniu ir spoksant į televizorių keiksnoti valdžią“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė jaunas kalinigradietis.
V. Putinu nebesižavi
Kalbėdamas apie savo politines pažiūras A. Lysenka neslėpė, kad anksčiau jis žavėjosi V. Putinu. Už tai, kad po Boriso Jelcino epochos suirutės prie valstybės vairo stojęs naujas prezidentas grąžino rusams savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą.
„Jums turbūt sunku įsivaizduoti, kokį pažeminimą patyrė viena didžiausių pasaulyje tautų, kai į Rusiją iš Vakarų plūdo labdaros siuntos su su drabužiais, maistu. Mano bendraamžių tėvai kone pamišo iš gėdos – juk jiems dešimtmečiais buvo kalama į galvą, kad jie gyvena galingiausioje pasaulyje, kosmosą užkariaujančioje valstybėje. O staiga pasirodė, kad kosmoso užkariautoja ne daug turtingesnė už skurdžią Afrikos valstybę. Galbūt todėl mano tėvų karta ir metėsi į kraštutinumą, ėmė garbinti J. Staliną, komunizmą“, – kalbėjo A. Lysenka.
Jis prisipažino dabar jau nusivylęs V. Putino režimu.
„Mano tėvai gyvena standartiniame Kaliningrado daugiabutyje. Praėjusią žiemą jie už šildymą mokėjo per 2 tūkst. rublių (apie 200 litų – red.). Suprantama, jums tai atrodo nedaug, bet juk mes turime savo dujų, naftos. Vadinasi, dėl didėjančių kainų kalta šalį apraizgiusi korupcija, valdžios vykdomos vagystės. Todėl mane ima piktas juokas, kai matau mūsų Šeimininką per televiziją kumščiu trankantį į stalą ir kalbantį apie kovą su korupcija“, – sakė A. Lysenka.
Naujoji karta nori draugauti Kaliningradietis apgailestavo, kad kaimynai lietuviai į rusus žiūri piktai ir baikščiai, laiko juos potencialiais okupantais. Jis tikina, kad dabartinis rusų jaunimas skiriasi nuo „senųjų rusų“ ir pažiūromis, ir mentalitetu.
„Žinoma, yra pas mus pakvaišusių fašistėlių, bet ne jie sudaro tautos pagrindą. Kai mano karta subręs, ateis į valdžią, mes atkursime ir pilietines laisves savo šalyje, būsime draugiški kaimynams. Ko jau ko, o naujų žemių mums nereikia, savos normaliai neįdirbame. Nereikia ir lango į Europą, paprasčiausiai patys turime tapti Europa“, – apie Rusijos ateitį optimistiškai kalbėjo jaunas rusų verslininkas.
Didžiuojasi baltiškomis šaknimis
Kitam portalo lrytas.lt pašnekovui iš Kaliningrado, Igoriui Jefimovui – tik 24 m., bet jis jau turi nedidelę suvenyrų krautuvėlę, tobulai moka anglų ir vokiečių kalbas, dirba gidu.
Tiesa, jis neturi istoriko diplomo, nors licenciją teikti gido paslaugas gavo.
„Kaliningrade viską galima gauti, tereikia gerų pažinčių“, – šmaikštavo jaunuolis.
Nors ir nebaigęs istorijos mokslų, Igoris nustebino išsamiomis žiniomis apie Karaliaučiaus kraštą. Jis iki smulkmenų žino visų regiono pilių, kitų garsių šio regiono vietų istoriją.
Nors esu baigęs istorijos mokslus Vilniaus universitete, man teko tik suglausti ausis klausantis I. Jefimovo pasakojimų apie Karaliaučiaus krašte gyvenusius prūsus, Herkaus Manto sukilimą.
„Mano prosenelis iš motinos pusės buvo latvis, gal todėl jaučiu kraujo ryšį su Baltijos regionu. Kaliningrade nesijaučiu esantis atėjūnas ar okupantas, bet žinau ir pripažįstu, kad čia nėra mano šaknų. Čia – istorinė prūsų žemė, nuostabios baltų tautos, kurią jūsų, lietuvių, kunigaikščiai paliko išskersti kryžiuočiams“, – istorinį priekaištą lietuviams mestelėjo I. Jefimovas.
Nuosprendis J. Stalinui
I. Jefimovas apgailestauja ir piktinasi, kad Kremliaus propaganda tebežaloja rusų sąmonę palaikydama mitą apie rusišką komunizmo ir sovietijos prigimtį. Jis tvirtino, kad rusų, kaip tautos, jokiu būdu negalima tapatinti su bolševizmu ir stalinizmu.
„1917-aisiais Rusijoje valdžią užgrobė gauja betaučių kriminalinių nusikaltėlių ir degradavusių pusinteligenčių. Vladimiro Lenino administraciją, bolševikų elitą sudarė daugiatautė perėjūnų masė. Raudonosios armijos branduolys juk buvo ne kaimo kvailelis Vaska Čiapajevas su oligofreniku Petka ir kekše kulkosvaidininke Ania. V. Leniną nuo liaudies pykčio saugojo latvių šauliai.
Latvis Petersas buvo vienas valstybinio raudonojo teroro vadų. Lietuvis Juozas Vareikis ir estas Eichė, bolševikų šulai, žiauriai slopino valstiečių sukilimus, vadovavo represijoms. Raudonieji karo vadai, lietuviai Jeronimas Uborevičius ir Vytautas Putna uoliai tarnavo totalitariniam komunistų režimui, sunaikinusiam vos užgimusią demokratiją Rusijoje“, – aistringai kalbėjo I. Jefimovas.
Kitaip nei sovietmečiui ilgesį jaučiantys vyresnio amžiaus rusai, jaunasis kaliningradietis teigia nekenčiantis komunizmo, sovietinio gyvenimo būdo.
„Svarbiausia ne tai, kad J. Stalinas buvo gruzinas. Jis buvo rusų tautos nekenčiantis karo nusikaltėlis. Taip, oficialiai jis garbino rusus, dėkojo jiems už pergalę kare, raudonosios imperijos pakraščiuose rusino kitų tautų žmones, taip nuteikdamas juos prieš rusus.
Bet didžiausias jo nusikaltimas – praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nužudyti, ištremti, į kolchozus suvaryti valstiečiai. J. Stalinas sunaikino apie 70 proc. valstiečių, stambiųjų ir vidutiniokų, kaimą atiduodamas plikiams girtuokliams. Valstiečiai buvo rusų tautos pamatas. J. Stalinas ir kiti komunistų vadai iš Rusijos išplėšė rusišką širdį.
Tauta, davusi pasauliui Levą Tolstojų, Michailą Bulgakovą, Mendelejevą, tapo pilkų robotų mase su kruvina penkiakampe žvaigžde kaktoje.
Mums jau užtenka karų, užtenka grūmoti kaimynams ir svaičioti apie kosmoso užkariavimą. Laikas mums grįžti į žemę ir ją dirbti taip, kaip dirbo komunistų išžudyti mūsų proseneliai – maisto produktams iš Rusijos Vakarų šalyse būdavo uždedami dideli muitai, kad dėl pigumo ir aukštos kokybės nenukonkuruotų tenykščių prekių“, – rusų tautos tragediją ir viltis atgimti vaizdžiai pasakojo savamokslis istorijos žinovas.
I. Jefimovas nustebino ne tik plačiomis istorinėmis žiniomis ir vakarietiškomis pažiūromis, bet ir netikėtu pareiškimu.
"Manau, kad mano kartai atėjus į valdžią Kaliningradas vėl bus pavadintas Kenigsbergu. Tai būtų teisinga, nes vokiečiai pastatė šį miestą, šimtmečiais jame gyveno. Jei paklaustumėte jaunų kaliningradiečių, kas toks buvo Michailas Kalininas, retas žinotų. Aš žinau, kad jis buvo formalus SSRS prezidentas, lėlė Stalino rankose. Į pedofiliją linkęs senis, jam į lovą čekistai (sovietų saugumo tarnyba. – Red.) paaugles balerinas guldė. Sankt Peterburgas irgi nerusiškai skamba, bet nieko, pripratome“, – drąsias idėjas žėrė Igoris. Svajonė – nuosavas restoranas Igorio bendraamžė, 24 metų Julia dirba padavėja ir barmene prestižiniame restorane „Kaliningrad“. Ji gauna apie 2 tūkst. litų nuolatinį atlyginimą ir beveik tiek arbatpinigių turistinio sezono metu.
Jos svajonė – išsinuomoti nedideles patalpas ir atidaryti mažą, jaukią kavinę, kokių ji daug matė Lietuvoje ir Vokietijoje, o Kaliningrado srityje jų trūksta. „Pas mus blizga pats Kaliningradas, bet kiti srities miestai ir miesteliai dar neatsikratę sovietinės dvasios. Dirvonuoja gera žemė, niekas pas mus jos įdirbti nenori. Jeigu vadovaučiau Kaliningrado vyriausybei, pasamdyčiau lietuvių specialistus, kad jie parengtų projektą, kaip atgaivinti mūsų srities miestelius, žemės ūkį. Jūsų maži miesteliai nuostabūs, primena Vokietiją“, – Lietuvą gyrė jauna rusė. Tiesa, ji pasakė ir keletą kritinių pastabų mūsų šalies atžvilgiu. Mergina dvejus metus draugavo su vienu kauniečiu, pora net planavo bendrą gyvenimą. Tačiau teko išsiskirti, nes draugas griežtai atsisakė persikelti gyventi į Kaliningradą. „Aš ne prieš gyventi Lietuvoje, bet čia vargu ar pavyktų užsukti restoranų verslą. Ilgiau paviešėjusi Kaune pastebėjau, kad čia daugiau kavinių užsidaro, negu atsidaro. O Vilniuje, kaip sakė lietuviai draugai, labai sunku įsitvirtinti, ten visos geros vietos užimtos. Atlyginimai viešojo maitinimo sektoriuje Lietuvoje irgi labai maži“, – teigė Julia. Nors ir pastebėjusi kai kuriuos mūsų šalies trūkumus, mergina teigė vis tiek mylinti Lietuvą ir yra įsitikinusi, kad po 10 ar 20 metų Kaliningrado sritis ir visa Rusija bus panaši į Lietuvą: sueuropėjusi, bet nepraradusi ir tautinio savitumo. „Jūsų šalyje daug picerijų, bet ir cepelinų virti neužmiršote. Man jų skonis siaubingas, bet tai nesvarbu. Aš gailiuosi, kad Lietuva ir Rusija oficialios politikos lygiu nepakankamai gerai sutaria. Vyresnio amžiaus kaliningradiečiai bamba, kad lietuviai ir kiti baltijiečiai sugriovė Sovietų Sąjungą.
Viešpatie, kokia aš dėkinga jiems už tai! Man bloga klausytis senelių ir tėvų kartos pasakojimų, kaip jie gerai gyveno, kai šalį valdė mažaraštis senis šlykščiai storais antakiais Leonidas Brežnevas. Ir čia pat pripažįsta, kad valgė šlapią dešrą, kurioje aptikdavo tualetinio popieriaus ir žiurkių uodegėlių. Tai bent gerovę!“ – savo tautiečių nostalgija socializmo laikams stebėjosi jauna rusė.
