Augau paprastų kaimo žmonių šeimoje, turėjau polinkį dainuoti, mėgdavau piešti, bet buvau priverstas mokytis traktorininko specialybės. Maniau, kad žmonės mieste laimingesni, dėl to stengiausi išvažiuoti gyventi į miestą. Vėliau pamačiau, kad tai – netiesa.
Kaip ir kiekvienas užduodavau klausimą: kur iš tikrųjų yra tas gyvenimas, ta laimė, apie kurią svajojau vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje?
Vaikai alpsta - Dievo nėra
Svajojau apie laimingą šeimą, stiprią abipusę meilę. Bėgo dienos, mėnesiai, metai, o tos svajonės neišsipildydavo.
1983 metais vedžiau, po to išėjau į armiją. Būdamas 28 metų supratau, kad joks kitas žmogus negali suteikti man laimės. Žemėje tokio nėra. Kažko mums visiems trūksta: man, mano aplinkai, draugams, giminaičiams – nemačiau nė vieno žmogaus laimingo, nebent filmuose.
Kadangi gimiau katalikiškoje šeimoje, apie Jėzų girdėdavau vaikystėje iš mamos. Mums, visiems vaikams, reikėdavo dalyvauti katalikiškose ceremonijose. Aš taip pat jose dalyvaudavau, bet kai kartą bažnyčioje nualpo vaikas, pagalvojau - jeigu net bažnyčioje taip gali atsitikti, tai jokio Dievo nėra.
Žodžiu, įsikaliau į galvą, kad Dievo nėra, ir labai dėl to gailėjausi. Man buvo labai negera, nes iš tikrųjų niekas daugiau man negalėjo padėti. Pasijutau nelaimingas. Nebuvau tas, kuris galėtų šeimai suteikti laimės. Dėl to labai graužiausi ir kaltinau save.
Gąsdino susitikimas ir nežinomybė
Ir štai 1992 metais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, kai prasidėjo evangelizacija, gatvėse ir spaudoje buvo galima išgirsti apie Jėzų, vieni mūsų šeimos pažįstami priėmė Jėzų į savo širdį ir atvažiavo mums drąsiai paliudyti. Viena mergina, su kurios mama mano žmona kartu dirbo gamykloje, vieną balandžio vakarą mums papasakojo apie Jėzų. Drąsiai atskleidė patirtus vidinius ir gyvenimo pokyčius. Tai mus labai sujaudino.
Kitą dieną mes nuėjome į didelę evangelizaciją Kauno sporto halėje. Ten aš pirmą kartą gyvenime paprašiau Dievo atleidimo. Aš visą laiką gyvenime bijojau tos nežinomybės, bijojau susitikimo su Dievu. Giliai giliai širdyje aš kažkaip intuityviai jaučiau, kad Dievas yra, bet visomis jėgomis stengiausi atitolinti susitikimo su Juo akimirką.
Prisimenu, kaip 1992 m. balandžio mėnesį Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Aš tiesiog kartojau tuos žodžius, kuriuos tarė tas pamokslininkas, meldėsi tais žodžiais ir prašė, kad visi melstųsi, kurie atėjo paskirdami Jėzui savo gyvenimą ir širdį. Nesupratau, ką aš ten dariau, nesupratau tų žodžių.
Jaučiau, kaip kažkas nematomas mane nuplovė, padarė mano sąžinę švarią. Pasijutau laisvas. Prisimenu tą laisvės pojūtį – nukrito nuodėmės našta, atsirado viltis, viduje užsidegė kažkokia šviesa.
Meldė nosies pertvaros gijimo
Vėliau Viešpats atvedė mane į Veikliųjų žmonių bendriją. Ji mane suformavo kaip žmogų, kaip vyrą. Pradėjau važiuoti į bendrijos organizuojamas stovyklas.
Dievas jose suteikė man troškimą ir tikėjimą melstis už žmones, kurie turi fizinių negalavimų. Po pirmosios stovyklos atsirado troškimas ir tikėjimas padėti sergantiems žmonėms.
Pamenu, kai 1994 m. grįžau iš Slovakijos, mano kaimynė paprašė, kad ateičiau su ja pasikalbėti. Ji susidomėjo tuo, ką matė aplink mane. Nepamenu, apie ką ji man pasakojo, tik prisimenu, kad ji stipriai slogavo. Paklausiau, kas jai yra. Ji atsakė, kad jai nuo pat vaikystės kažkas negerai su nosies pertvara ir ji kenčia nuolatinę alergiją.
Nors dar visiškai neturėjau patirties, man kilo noras pasimelsti už ją, tikėjau, kad pasimeldus jai praeis. Paklausiau, ką ji darys. Atsakė, kad rytoj vyks į ligoninę, tą pertvarą laužys, darys įprastą operaciją. Pasakiau: „Nevyk į ligoninę, aš per porą dienų pasiruošiu ir už tave pasimelsiu.“ Ji skeptiškai nusijuokė, bet kitą dieną į klinikas nenuėjo.
Po kelių dienų sutikau ją laiptinėje ir pasakiau, kad esu pasiruošęs. Ji atsakė, kad nebereikia. Nuo to vakaro kaimynei ėmė gerėti ir po trijų dienų ji visiškai išgijo. Dievas pradėjo mane naudoti savo darbuose meldžiantis dėl išgydymo.
Auga, kai šaldytuvas tuščias
Tas gyvenimas, kurį dabar gyvenu su Viešpačiu, nėra lengvas. Kiekviena diena – iššūkis, bet Viešpats su mumis ir mums padeda. Supratau, kad labai puiku, kai mes esame džiaugsme ir neturime jokių problemų: esi apsirengęs, gyveni šiltai, šaldytuvas pilnas maisto. Bet visas pasikeitimas ir augimas vyksta kaip tik tada, kai trūksta pinigų, kai neturi žieminių batų, nėra malkų, šaldytuvas tuščias.
Kai turi problemų, iš visos širdies šaukiesi Dievo. Nors tokių dienų ligi šiol labai bijau, tačiau Dievas nori, kad ir tai patirčiau. Pagal specialybę esu traktorininkas, bet gyvenu iš smulkios prekybos. Viešpats po truputį viską atstato, ką praradau, ką velnias buvo iš manęs atėmęs. Bet svarbiausia, kad galiu Jam tarnauti ir pasakoti, ką Jis man davė, išgirsti kitų žmonių patirtį, padėti kitiems atrasti kelią pas Jį.
Pasakojimas spausdintas Veikliųjų žmonių bendrijos žurnale „Atsakymas“.
