Ypač dėl to virkauja kai kurie darbdaviai. Jie aiškina: ieškome, siūlome, bet jaunimui, matote, per prasta dirbti Lietuvoje.
Bet studentė, vasarą dirbusi kavinėje Suomijoje, labai aiškiai apibūdino tikrąsias priežastis, kodėl, pavyzdžiui, darbas viešbučio restorane pačiame Vilniaus centre jai pasirodęs visai nepriimtinas.
„Milimetru viršesnė etatinė restorano darbuotoja laikinai priimtus darbuotojus vaikė tokiu tonu, kaip kažkada sovietinėje armijoje metus ištarnavęs kareivis pirmametį šauktinį – kapotomis komandomis”, – bendravimu stebėjosi mergina.
Į restoraną su keliais kitais studentais ji buvo priimta per įdarbinimo agentūrą, kuri parūpina pagalbininkų nuolat veikiančioms įmonėms ne nuolatiniam darbui, o tik kelioms valandoms. Tada, kai įmonei reikia.
Toks grafikas labai palankus ir studentams – dirbi, kai nėra paskaitų.
Tiesa, už valandą buvo mokami vos šeši litai, išskaičiavus mokesčius. Tačiau ir tas menkas atlygis išlindo per gerklę.
Pavyzdžiui, atėjusios dirbti penkioms valandoms paeiliui merginos negavo jokios pertraukėlės – net 15 minučių nueiti į tualetą ar gurkštelėti arbatos. Nors Darbo kodeksas nurodo kitaip: teisę į pertrauką turi visi – ir neetatiniai.
Tačiau Suomijoje su kitokiu bendravimu susidūrusią jauną darbuotoją labiausiai pribloškė restorano administracijos tonas – pakeltas šaukiamasis.
Studentė neapsikentusi išėjo iš darbo. Užsienyje dar nepadirbėję kol kas liko.
Viešbučio restoranas vėl ieško naujų darbuotojų. Kad galėtų mokėti grašius ir toliau verkšlenti: ko gi tas baltarankis jaunimas bėga iš tėvynės?