Žinoma, vienas pagrindinių mūsų politinės sistemos stulpų socialdemokratai. Prieštaringa jų padėtis – itin iškalbingas ir visos mūsų politikos būklės atspindys.
Socialdemokratų laimėjimai – tarsi Pyro pergalės.
Daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje socialdemokratų sąrašas surinko per 251 tūkst. balsų ir smarkiai pralaimėjo Darbo partijai.
Žinoma, balsų kraitis net daugiau kaip 100 tūkst. didesnis nei 2008-aisiais. Tačiau socialdemokratai šiemet net nesugebėjo pasiekti konservatorių prieš ketverius metus surinkto mandatų skaičiaus.
Be to, dabartinis rezultatas – tik vos 5 tūkst. balsų geresnis už tą, kurį A.Brazausko ir A.Paulausko vardų koalicija parodė per 2004 metų rinkimus, kuriuos daugiamandatėje apygardoje taip pat užtikrintai prapylė Darbo partijai.
Tad tie šlovingi laikai – pavyzdžiui, 2000 metų Seimo rinkimai, kai daugiamandatėje apygardoje A.Brazausko vėliavą iškėlę socialdemokratai surinko kone pusę milijono rinkėjų balsų, dingo negrįžtamai.
Žinoma, vienmandatėse apygardose socialdemokratai iškovojo daugiausia vietų ir nurungė tą pačią Darbo partiją, tačiau bendras rezultatas jų neturėtų džiuginti – juk jie ilgam ir užtikrintai tapo šalies provincijos ir periferijos partija.
Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos vienmandatėse tik vienintelis partijos juokdarys V.Andriukaitis pateko į antrąjį rinkimų turą Žirmūnuose, kur ir nugalėjo. Tuo metu visi kiti jo bendražygiai išlėkė iš trasos jau spalio 14-ąją, savo vietas dažnai užleisdami tai pačiai Darbo partijai.
Reikalai vos šiek tiek geresni Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje, kurių vienmandatėse partija sugebėjo laimėti penkiose apygardose. Taip pat neįkvepiančiai didžiuosiuose miestuose atrodė ir partijos sąrašas, kuris ketverių metų senumo rezultatus gerino vos keliolika ar keliais tūkstančiais balsų.
Žinoma, ši aplinkybė – tiktai bendro visos šalies politinio lūžio ir slinkties, kuriuos galime stebėti jau ne vienerius pastaruosius rinkimus, dalis.
Trijuose pagrindiniuose miestuose, atrodo, ilgam įsitvirtino ir apsikasė konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, o kairysis flangas su Darbo partija ir socialdemokratais priešakyje galutinai nuslinko į provinciją.
Šis pasidalijimas – vienas pagrindinių krizinės ir emigracinės Lietuvos bruožų, kurį visoms pagrindinėms šalies partijoms, atrodo, jau tenka priimti kaip neišvengiamą duotybę.
Tad socialdemokratams, norint iš tiesų neginčijamai čia įsitvirtinti, lieka vienintelė ir ne itin šviesi perspektyva – bet kokiu būdu suvalgyti Darbo partiją ir kartu perimti kuo daugiau jos populistinės retorikos bei politinės elgsenos.
Gana apgailėtinai atrodo ir idėjinis bei žmogiškasis socialdemokratų potencialas. Aiškios programos – pirmiausia ekonominės ir socialinės – kaip nebuvo, taip kol kas ir nėra. Pats socialdemokratų ir naujosios valdžios galva A.Butkevičius nuolatos stenės tarp revanšo ištroškusios prezidentės iš vienos pusės ir antruoju premjeru sieksiančio būti V.Uspaskicho – iš kitos.
Gerokai išsikvėpusi ir išskydusi yra ir visa partijos viršūnėlė, tarp kurios veidų – be jokių didesnių naujienų.
Na, gal dar V.Blinkevičiūtė, kuri, A.Butkevičiui jau skubiai atsisakius prezidentinių ambicijų, galbūt vėl trumpam sugrįš iš Briuselio prezidento rinkimams.
Tačiau idėjų ir politinės valios čia – vis mažiau, o ambicijų, intrigų ir rietenų – su kaupu.
Nestabili padėtis partijos viduje – dar vienas politinių problemų ir įtampos tam pačiam A.Butkevičiui centras.
Ką gi, kairiesiems lieka vienintelė paguoda – tai, kad iš esmės tokios pačios problemos kamuoja ir visus kitus senstančios ir silpstančios politinės bendruomenės narius, tad tikrų prošvaisčių nematyti nė viename mūsų demokratijos rūmo kampe.