Antai spalio pradžioje atstumtaisiais jautėsi tie, kurie nepamatė „Sirenų” spektaklių, ypač to vieno – „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją”, – sulaukusio nesąmoningai gausios reklamos. Bet juk „Sirenos” bilietus į užsieniečių spektaklius pardavinėjo nuo birželio. Skubėjote nusipirkti?
Kažkas iki šiol nėra patekęs į O. Koršunovo „Išvarymą” Nacionaliniame dramos teatre, o jis jau repetuoja „Katedrą”. Pabandėte įsigyti bilietus? Ar vis kartojate, kad jų nėra?
Esama nelaimingųjų, nepamačiusių, kaip V. Bareikio trupė „No Theatre” „Kablyje” vaidino „Mr. Fluxus, arba Šarlatanai?”. Netrukus ta pati kompanija atidarys „Kovos klubą” Jaunimo teatre. Ir vėl jausitės atstumti, nes teatro durys jums uždarytos?
Verkusiems, kad nepamatė E. Nekrošiaus „Otelo” paskutinio vaidinimo, priminsiu, jog pasaulio scenose šis spektaklis parodytas šimtą kartų, o Lietuvoje per dešimtmetį būta vos tuzinas vaidinimų.
Ar ne dėl to, kad mažai kas domėjosi bilietais, bet daug dejavo, jog jų nėra?
Beje, šiandien nė nereikia eiti į teatro kasą. Užtenka paspausti kelis kompiuterio klavišus, o elektroninė bilietų pardavimo sistema viskuo pasirūpins. Net naktį. Net jei esate kitame mieste ar šalyje. Jei kas nors automatiškai kartoja, jog „bilietų nėra”, galima ramiausiai teigti: tokiam žmogui ir nereikia, kad jų būtų. Todėl greičiau ne jie yra atstumtieji, o teatras yra jų atstumtasis.
Jauna V. Bareikio komanda prieš „Mr. Fluxus” premjerą šalčiausią vasario mėnesį pusnuogiai surengė „šiktelėjimo į taikinį” repeticiją prie „Kablio” – kad tik būtų pastebėtas jų darbas.
Ir kiti teatrai iš kailio neriasi, kad atkreiptumėte dėmesį į jų spektaklius. Protekciją šiuo rašiniu jums padariau. Dabar tikrai pateksite.
