Daug labiau stulbina, normalaus refleksų žmogaus sugebėjimą įsivaizduoti pranoksta anojo pretenzijos užimti aukštą postą valstybėje, kurią, kaip įtariama, slėpdamas mokesčius ir mokėdamas darbuotojams atlyginimus vokeliuose, minėtas veikėjas labiausiai grubiu būdu, neįtikėtinai akiplėšiškai apgaudinėjo.
Galbūt tokia praktika ir yra paplitusi tarp dalies žemiausios kastos vadinamųjų verslininkų, - V. Uspaskichas čia nebūtų vienintelė nešvanki išimtis, - tačiau ypač rėžia akį, jog galimai sukčiaus mentaliteto žmogus pretenduoja tapti valstybininku, užimti vairininko pozicijas šalies gyvenime.
Tačiau V. Uspaskicho fenomenas yra įdomus, daug sakantis, verčiantis susimąstyti dar ir kitu aspektu. Prisiminkime prasidėjusias diskusijas po referendumo, - Darbo partijos savininkas, regis, buvo vienintelis iš politikų, pasiūlęs kažką panašaus į išeitį, siekiant galutinai nepalaidoti Visagino AE projekto.
Žinoma, negalime būti užtikrinti, kad tai nėra tik tuščios deklaracijos, kai veiksmai greitai pradeda prieštarauti pasakytiems žodžius. Tačiau griebdamasis už šiaudo, vertindamas geros valios gestus (kurių nėra pernelyg daug) per išdidinantį sureikšminimo stiklą, būčiau linkęs įsivaizduoti šio prieštaringo asmens sąžinės kolizijas maždaug taip: gal ir nesu baisus tyruolis, bet drauge nesu tokia smukusi padermė, jog blokuodamas AE statybos planus, prisidėdamas prie didėjančio veiksmų pakrikimo siekčiau pakišti kiaulę šaliai, kurioje gimė ir užaugo mano vaikai.
Darbo partijos lyderio pasisakymai AE likimo klausimu teikia pretekstą taip pakreipti vaizduotę. Kita vertus, šitaip pabandžius suvokti įvykius, nebelieka noro įsikibus laikytis teiginio, jog V. Uspaskichas yra pati didžiausia politinės sistemos problema, - po truputį aiškėja tai, jog ne mažesne problema politinei sistemai esame mes patys, dori Lietuvos piliečiai. Mūsų atveju labai tinka senas posakis: „Labai sunku dirbti prostitute Paryžiuje, nes čia didelę konkurenciją sudaro padorios moterys.“
Ką jau ką, o blogo pranašo reputacijai, rašinėdamas apžvalgas, užsidirbau pakankamai taškų, nes visi per keletą metų išsakyti liūdni nuogąstavimai energetikos klausimais išsipildė papunkčiui ir su kaupu. Prašote, jog nekarksėčiau toliau, prišaukdamas nelaimes?
Tačiau dabar yra taip, kad karksėk nekarksėję, bet savaime peršasi išvada, jog daug kam viltinga atrodančią A. Butkevičiaus figūrą iš balno anksčiau ar vėliau ištrenks ta pati Visagino AE statybos/nestatybos problema, pasirinkus šįkart, kaip atrodo, antrąjį variantą.
Nesunku įsivaizduoti bent tai, kad po referendumo nebebus toliau finansuojama masyvi kampanija, nukreipta prieš AE projektą, taigi, atsitokėjus Lietuvos žmogaus sąmonei, labai tikėtina, anksčiau ar vėliau bus suprasta, jog sukvailinti ir dezorentuoti išmetėme į šiukšlių dėžę laimingą loterijos bilietą. A. Butkevičius jau dabar yra pastūmėtas prisiimti „atpirkimo ožio“ vaidmenį tokio sąmonės atlydžio atveju.
Be jokios abejonės, nenuplaunama dėme AE statybos planų užblokavimas gali tapti visai Lietuvos socialdemokratų partijai. Oponentai tikrai nepraleis progos įpiršti tokią nuomonę, prilipdyti sunkiai nutrinamą svetimos šalies tarnų etiketę. Prisidengti patariamo referendumo blogai suvaidintu spektakliu, teisinant ryžto stoką ir konformizmą, po metų kitų, regis, jau tikrai nepakaks.
Tiesa, ne visi konservatoriai, užėmę įtakingas pozicijas valstybėje, buvo karšti Visagino AE šalininkai. Čia buvo daug triukšmo ir dūmų, entuziazmo imitacijos atvejų, dviveidiškumo, kai viena kalbama, o kita daroma, tokiu būdu pasitarnaujant, kaip sakoma, „garbaravičiams“. Pavyzdžiui, kyla klausimas - kodėl didieji entuziastai nepatarė susipratusiems piliečiams neimti referendumo biuletenių, taip užblokuojant to tikrai nenaudingo Lietuvai renginio, įgyjančio sutirštintos siurrealistinės stilistikos požymių, galimybę? Tokio pobūdžio balsavimas „už“ AE būtų atnešęs sėkmę.
Tačiau grįžkime prie šių dienų svarbiausio herojaus, patekusio į nepavydėtiną padėtį. Pažįstantys politikos užkulisius beveik vienu balsu skelbia, jog A. Butkevičius yra padorus žmogus, tikrai padorus žmogus, labai padorus žmogus.
Galbūt tai yra neginčijama tiesa, bet, kaip atrodo, vieno žmogaus, net užimančio aukščiausius postus. padorumas nėra pakankama sąlyga politikos padorumo užtikrinimui. Galop fatališkas klausimas - kodėl visi mūsų ambicingi planai, ypač energetikos sferoje, pastaruoju metu neišvengiamai išyra, kaip taisyklė, vergiškai pasitarnaujant antagonisto interesams?
Įsivaizduoju, kad tūlas skaitytojas į išsakytus nuogąstavimus gali pažiūrėti su lengva pašaipa, - neva net po tokio kvailo nesusipratimo kaip minėto referendumo rezultatai dangus negriūva, gyvenimas audringai tęsiasi, tarkime, parduotuvės toliau tebevilioja margaspalvio pasirinkimo asortimentu, užslinkusį liūdesį iškart nuvaiko gražuolių šypsenos, ūpą galima pakelti kilnojant alaus bokalus arba pasineriant į meilės žaidimų svaigulį ir t. t.
Tačiau vergų šalyje po meilės pratybų vaikai gimsta iš anksto sugižę įsčiose, alaus iškart išsivadėja, gyvenimas greitai praranda visas skonio kokybes.
