Šiandien į šiuos klausimus vis garsiau ir brandžiau skelbia verslo pasaulio atstovai. Kūrybingas versle dirbantis žmogus yra taip pat save ir pasaulį siekiantis pažinti, gyvenimą įprasminti žmogus. Apie tai kalbėjjomės su Augustinu Rakausku, prekybos centrų „Senukai“ tinklo kūrėju, „Žinių radijo“ savininku, Verslo darbdavių konfederacijos tarybos pirmininku.
- Važiuodamas į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, kuris vasarą vyko jūsų kuriamame Visuomenės harmonizavimo parke, iš tolo pamačiau plevėsuojančią įspūdingo dydžio vėliavą su Lietuvos Vyčiu. Šis Lietuvos dvasios simbolis, matyt, puikiai išreiškė Parke susirinkusio jaunųjų lietuvių lūkestį – susitelkti ir kryptingai veržtis, siekiant savo pačių ir Tėvynės gerovės.
- Šis parkas – tai erdvė dialogui. Tai vieta, kurioje sudarytos sąlygos užgimti harmonijos būsenai. Aš tiktai bandau sukurti tam kūniškąją – materialiąją dalį. Galima būtų sakyti, kad tai yra rėmai, ant kurių galima išausti puikų harmonijos tinklą. Mano nuomone, tokioje vietoje turėtų gimti naujos dvasios intencija. Kad galėtume susikurti viziją, irgi turime turėti vietą, kur galėtume susitikti, sueiti. Išsibarstę po skirtingus kraštus, negalime pagimdyti vieningos dvasios.
Mes, žmonės, negalime ignoruoti to, kad gyvename kūnuose. Ant kalno tai pademonstruota (M. K. pastaba – skulptūroje „Saulės vaikai“): simbolinis Saulės kryželis su dvylika spindulių (lyg dvylika apaštalų) ir susikabinę rankomis žmonės simbolizuoja vienybės dvasią. Taip ir mes, Lietuvos žmonės, turime susikibti rankomis ir žvelgti viena kryptimi.
- Pirmą kartą po Sąjūdžio ir Baltijos kelio Pasaulio jaunimo susitikime pamačiau, kad Lietuvos vardas yra tariamas kaip visaverčio būvio simbolis. Visavertis būvis prasideda nuo žmogaus noro būti kartu su kitais – viena bendruomene. Ir štai lietuvių jaunimas iš viso pasaulio Parke skelbė: Lietuva – tai yra bendrabūvis, vieninga, sutelkta energija.
- Bet reikia stengtis sutelktą energiją išlaikyti, kad ji neišsisklaidytų kaip po Baltijos kelio. Nors, iš kitos pusės, turime suprasti, kad kiekvienas toks susibūrimas yra tarsi lukšto numetimas. Kaip svogūno žieves nusilupame, kas negyva, sudžiūvę. Kaip iš kiaušinio išsiritantis gyvis numetame nebereikalingus lukštus. Manau, buvo laikas, kai numetėme Baltijos kelio lukštą, nes jis atliko savo darbą – išaugino mus ir atvedė į menamąją laisvę.
Baltijos kelias negalėjo mums duoti laisvės iš karto, nes nei mūsų siela, nei materialinė būsena nebuvo laisva. Buvome priklausomi ir tapome dar labiau priklausomi nuo visokių energetinių, piniginių išteklių. Baltijos kelyje gavome tik galimybę būti laisvi. Ir dabar manau, kad šis jaunimo susibūrimas ir pabuvimas kartu yra dar vienas laiptukas į galimybę. Toliau patys žmonės, bendruomenė spręs, kaip jungtis ir būti laisviems.
- Kalbate apie žmogaus vidinę energiją, kuri yra išorinio turto šaltinis. Juk finansinės ir bet kokios vertės šaltinis ir yra žmogaus kūrybos vaisiai, kuriais tarpusavyje mainomės. Ar Lietuvos verslininkai suvokia, kad ne išorinių turtų kaupimas, bet žmogaus vidaus turto įsisavinimas yra pats verčiausias dalykas? Ar po 20 metų aistringo kaupimo Lietuvos visuomenėje imami labiau vertinti vidiniai dalykai? Esate Verslo darbdavių konfederacijų tarybos pirmininkas: kiek brandos yra verslo pasaulyje?
- Manau, kad mūsų aplinkoje, mūsų verslo pasaulyje yra visko. Bet drįsčiau teigti, kad dvasingumo, sąmoningumo grūdas leidžia šaknis. Taip formuluoti būtų teisingausia: dvasingumo, sąmoningumo augimo dvasia leidžia šaknis į mūsų bendruomenę ir į visas sritis. Ji – braunasi! Aišku, dvasia yra negrubi substancija, jos negalime pamatyti, apčiuopti.
Nepavyks nustatyti, kiek jos yra, kur ji. Ji ateina nepastebima ir kaip visi šventi dalykai dažnai užklumpa mus nepasiruošusius.
Bet dvasia apsireiškia. Kodėl sakoma „apsireiškia“? Nes sėklos brendimas yra labai ilgas ir sunkus laikotarpis. Kaip žemdirbys nudžiunga, atėjęs į lauką, kai pamato: sudygo, išlindo, išsikalė! Jis supranta, kad sėkla duos vaisių! Tereikia toliau rūpintis, puoselėti, laistyti, saugoti nuo parazitų. Lygiai taip pat vyksta ir su dvasinėmis vertybėmis mūsų šalyje. Daigai kalasi, matosi tai vienur, tai kitur, – ir jūs, jeigu dažnai bendraujate su jaunimu, kaip niekas kitas aiškiai tai matote.
Ir per Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą kalbėjau su nemažai jaunų žmonių. Pajutau, kad atsiranda girdėjimas, jautimas, suvokimas. O ir savivoka ateis. Aišku, kad dar bus visko. Manau, kad jėgos, kurios yra labai stipriai suaugusios su instinktais, kurios atstovauja tamsiajai praeičiai, ir kurių kiekvienas turime, dar yra labai gajos. Turime nuolatos dirbti su savo primityvumu, asmeniniu gaivalu.
Visuomenė kaip visuma lygiai taip pat su tuo susiduria. Žinoma, visuomenėje esanti gaivališkoji materializmo, dominavimo, kitų valdymo jėga taip lengvai nepasiduos. Tačiau su ja reikia ne kariauti – reikia tiesiog skleisti, kaip saulė skleidžia savo spindulius.
- Turime viltį – aukštesnį visuomenės sąmoningumo lygį? - Žmonija, visuomenė bręsta aukštesniam sąmoningumo lygiui. Vieni tai pastebi, kiti – ne. Vieniems dar reikia bręsti, o kiti jau bando įeiti į tą aukštesniojo sąmoningumo lauką. Trečiajam tūkstantmečiui atsivėrus, eina visai kiti virpesiai. Esu ne kartą sakęs, kad niekada informacija neskleidžiama kažkokiam vienam asmeniui.
Tą matome įvairiuose straipsniuose, knygose, kalbose. Kai pradedame gilintis, pastebime daug koreliacijų, paaiškėja, kad kitam pasaulio gale kažkas samprotauja beveik tais pačiais žodžiais, perteikia panašią informaciją.
Tai rodo, kad informacija yra skleidžiama visam pasauliui, žmonijos kūnui, kurį vadiname Žemės planeta.
Žemė – šis gyvas organinis sutvėrimas gauna reikiamą informaciją, bet priima ją tik tie, kurie yra jai pasiruošę. Girdintys išgirsta, matantys pamato. Jeigu visi vienu metu galėtų ją priimti ir pritaikyti, tai augimo procesas sustotų. Tai parodo Kristaus pavyzdys. Jis galėjo vienu rankos mostu visiems pasakyti taip, kad visi būtų išgirdę, bet, kaip matome, žmonijos sielos dvasia auga metodiškai, palaipsniui: leidžia šaknis, po truputį auga kaip ąžuolas, brandina vaisius.
- Kalbate apie žmogaus dvasinį tobulėjimą, kurio būtina apraiška – sąmonėjimas.
- Kai kyla sąmoningumo lygis, pradedame suvokti vis sudėtingesnius ir subtilesnius jausmus. Ugdydami savivoką, augindami didesnį, platesnį, gilesnį supratimą, mes funkcionuojame kaip žmonės, kaip žmonijos organizmo ląstelė. Kai pradedame save suvokti, galime tiksliau identifikuoti jausmus.
Tai vadinu dualiąja trejybe – ji gyva, nes ką gero beskleistum, visada bus kitaip mąstančių. Jeigu skleidi šviesą, kažkas gali norėti ją uždengti, užgaubti, pagrobti.
- Atrodo, pradėjome analizuoti dvasinio gyvenimo subtilybes.
- Analizuodamas, išgyvendamas įvairias būsenas, labai gerai pradėjau suprasti, ką reiškia pasakymas, kad Dievas reikalauja aukos. Galvodavau, kokia ta auka turi būti, kas ir ką turi aukoti, – kas paslėpta tame pasakyme. Pamažu pradėjau suprasti, kad nuolatos siekdamas naujo, be perstojo gilindamasis, tampi visuomenės, kuri tave supa, įkaitu.
Nes visą laiką turi atremti norą tave paneigti, apkaltinti. Kadangi susiduri su skirtingo išsivystymo lygio žmonėmis, imi transliuoti tam tikras suvoktas būsenas. Kuo didesnį kontaktą gauni su kuo didesniu kiekiu žmonių, tuo labiau tavo sąmonė platėja, gilėja.
Kai pasieki tokį savivokos lygmenį, kad nori juo pasidalyti, aptinki, kad yra labai mažai žmonių, kurie rezonuoja, girdi, priima, atsako tau. Žymiai daugiau yra tų, kurie priešinasi, laikosi stereotipų, kovoja. Tave tarsi supa kažkokie kariai, kiekviename žingsnyje jauti pasipriešinimą, net jei kalbama apie elementarią darbinę tvarką.
- Žmonių pasaulis yra susipriešinusių ego pasaulis. Retas ryžtasi meilei – savo ego peržengimui.
- Kai apgyvendini savyje savivokos būseną, kai daugiau, giliau supranti primityvų, neperspektyvų elgesį žmonių, su kuriais bendrauji, vėl susiduri su savo ego. Su noru greitai pasidalyti, ištransliuoti ir pakeisti.
Pradedi piktintis tuo, kad tavęs nesupranta. Kodėl negirdi, nepriima, nepritaiko to, ką tu jau išgyvenai? Kam gi jiems patiems tai išgyventi savo kailiu, jei galiu tai duoti? Žmonės eina savo likimo keliu. Pradedi suprasti, kad jeigu pats nesakai ir nekovoji, tai jautiesi kaltas. Nes tada susiduri su gailesčiu. Per didelis gailestis irgi yra savotiška nuodėmė.
Tuomet ir skamba ausyse žymus posakis: „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Taip, aš noriu gero. Bet darydamas gera, kitą kartą padarai bloga. Gyvenime vis daugiau tokių pavyzdžių. Tada suvoki, kad dar neturi tų dieviškųjų savybių, nesi tas, kuris gali keisti žmonių požiūrį, nuomonę, sutraukyti karminius voratinklius, kurių jie prisikūrė savo gyvenimo būdu.
Dažnai pasijuntu įsipainiojęs į svetimą voratinklį. O tada, nespėji apsidairyti, kaip pats tampi auka. Žiūri, kad jau artinasi prie tavęs voras, kad jau siurbia kraują, kad esi susipančiojęs visais tais norais padėti, įsitikinimais, intencijomis. Žiūri, kad per tuos gerus norus patį ištinka pragaras.
- Išmintis yra nuolankume. Nes nuolankus žmogaus nėra paniekintas, jis pripažįsta savo ribas, atpažįsta savo prigimtį ir visavertį ryšį su Kūrėju. Nors aš tai žinau ir siekiu, dažnai sugriūnu.
- Tai išplaukia iš mūsų egoizmo. Mes tarsi pagauname save už uodegos, suvokdami, kad tai kyla iš mūsų susireikšminimo, begalinio įsitikinimo: „AŠ galiu kažką padaryti: daugiau žinoti, suvokti, matyti. Kaip gi kiti neklauso, jei AŠ sakau tiesą!“
- Labai įdomu, nes, pavyzdžiui, dvasininkų luome susidvasinimas kaip susireikšminimo apraiška yra didžiausia nelaimė. Žmogus yra linkęs tapti gėrį kuriančiu stabu. - Man teko susidurti su vienu kunigu, kuris labai išmintingai atsakė, kai paklausiau, kodėl kunigai mažai stengiasi, mažai dirba. Jis pasakė: „Tu pradėjai suprasti dalykus, kurių mes neaiškiname. Tu priartėjai prie jų savo, tik tau vienam žinomu keliu. Kodėl tu manai, kad mes turime žmonėms nupinti tą voratinklį? Kiekvienas pats renkasi, daro, ir toks yra kelias. Mūsų darbas – skleisti tiesas.“
Aš manau, kad geras kunigas uoliai ir ramiai atlieka savo sielovados darbą ir neatima iš žmogaus galimybės būti savimi, neperša gerų norų per prievartą, netrauko voratinklių, kuriuos žmogus susikuria, o tiesiog rūpinasi juo, padeda jam eiti savo keliu. Tuo jis uoliai ir nuoširdžiai talkina sielai, pereinančiai tą sudėtingą etapą, kurį jai privalu pereiti.
Moralizavimas nepanaikina žmogaus noro, traukos. Siela vis tiek linksta, kur ją tempia jos voratinklio siūlai. Subtiliajame pasaulyje siela svajoja pagauti juo vieną ar kitą jausmą. Ji rezga savo voratinklį vienuose gyvenimuose, kad kituose ateitų į jį gyventi.
Skleisti dvasines nuostatas yra labai gerai. Bet, mano nuomone, daugelis šventikų nepadeda žmonėms jų iššifruoti. Juk visa biblijinė doktrina yra kaip paslaptis, užuomina. Kodėl? Biblija taip surašyta, kad kiltų žmogaus sąmoningumas.
Jis todėl verčiamas analizuoti, ieškoti. Kylant sąmoningumo lygiui, aišku, lygiagrečiai kyla ir dvasingumo lygis. Labai svarbu, kad mūsų darbas nevirstų stabu, doktrina – voratinkliu ar narvu, į kurį žmonės užsidaro.
- Žmonės labai greitai šventumą pakeičia „aukso veršiu“.
- Jie įnirtingai ieško pranašų, stabų ir reikalauja jų viską išspręsti! Pažiūrėkite, kokios populiarios visokios simbolinės vietos. Žmonės nueina ten ir mano: „va, ranką pridėsiu ir tapsiu turtingas, sveikas“. Eina visi iš eilės, deda ir deda savo norus. Aišku, subtiliojo pasaulio lygmeniu kalbant, jie sukaupia didelę energetinę galią, intenciją.
Tai susiję su žmogaus įtikėjimo galia, žmogus save koduoja šios energetikos padedamas. Ji veikia kaip akumuliatorius, kuris įžiebia žmogaus sąmonėje lemputę. Kai atsiranda tikėjimas, pradedame kažko siekti, norėti.
Žmogus sako sau: „aš prisiliečiau, todėl mane palaimino, aš dabar būsiu laimingas“. Jam įsižiebia viltis, tikėjimas. Visas jo kūnas, visa esybė, įgijusi viziją, tikėjimą, viltį, siekia ją realizuoti.
Mindaugas Kubilius yra įmonės „Cezaris“ partneris, lrytas.lt apžvalgininkas
