Be to, neatsargiai išsivioletinus, gali prikibti ydingi potraukiai, pavyzdžiui, noras trūks plyš sumedžioti bent vieną teisėją arba dar kitaip (bet panašiai) dalyvauti teisinės sistemos pertvarkos procesuose. Puolęs į balą, sausas nekilsi. Taip susiklosčius gyvenimo aplinkybėm, neišsivioletinti neįmanoma, kaip išties dar niekam nėra pavykę išsimaudyti nesušlapus. Žinoma, kontaktus galima dozuoti, riboti, kaip ir palaipsniui siaurinti atsispindėjimo vienas kitame perimetrą, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju užkratas persiduoda net per orą. Ką daryti, kai dirbdamas iš esmės moteriškame kolektyve, esi priverstas patikėti, jog visų darbų liūto dalį turi užsikrauti ant savęs ir įsiręžęs temti kaip galimas kandidatas į džentelmenus. Ką daryti, kai to kolektyvo moterys tavęs vis tiek nelaiko liūtu, o tik darbiniu gyvuliu, gimtadienio proga dovanodamos naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl asilo ausų. Ką daryti, kai liūdnųjų gnomų šalyje referendumą laimėjo B. Vėsaitė, karštai įsimylėjusi Gazpromą. Ką daryti, kai šakėmis ant vandens čia viskas buvo užrašoma, o didžiojo stiliaus griaučiai vis dar žaidžia šaškėmis? Pūti ar nepūti?
Ką daryti, jei tavo žmonos vardas Violeta?
Ką daryti, kai jau daugelį metų esu vedęs moterį, kurios vardas Violeta? Ar įmanoma, - klausiu visai ne retoriškai, - tokiu atveju neišsivioletinti? O kur toks negeras atspalvis nuveda, visi gerai žino. Dažniausiai į patvorį ir tik labai retai į Seimą.
