Briuselyje paskelbtas dokumentas, numatantis, kaip sukurti „tikrą ekonominę ir finansų sąjungą” ir taip visiems laikams išspręsti dabartines euro zonos problemas.
Dokumente numatyti net du esminiai dabartinių ES sutarčių keitimo etapai, kuriais valstybės narės turės atsisakyti vis daugiau suvereniteto, – vienas per artimiausius penkerius metus, kitas – vėliau.
Tiesa, iš esmės nieko ypač naujo, kas nebūtų vienaip ar kitaip skambėję pastaraisiais mėnesiais, šiame dokumente nėra – pirmiausia numatoma įgyvendinti bankų sąjungą.
Taip pat siūloma kurti „suderinamumo ir konkurencingumo mechanizmą” – savotišką fondą, iš kurio būtų skiriama lėšų skolų slegiamų valstybių struktūrinėms reformoms.
Vėliau, per ateinančius penkerius metus, šis fondas turėtų virsti atskiru euro zonos biudžetu. Jis būtų sudaromas iš euro zonos valstybių mokesčių ir būtų naudojamas šių valstybių problemoms spręsti.
Studijoje numatoma būtinybė pasiekti visų euro zonos šalių biudžetų koordinavimo ir net galimybė Briuseliui vetuoti bet kurios narės biudžeto projektą.
Kaip galutinis tikslas nedviprasmiškai nurodoma „politinė sąjunga, turinti centrinį biudžetą ir galių lemti jos narių ekonominius ir biudžeto sprendimus”.
Tačiau ar tikrai ES rimtai juda tolesnės integracijos link?
Nesutarimų dėl ateities sprendimų Europos Sąjungoje tikrai netrūksta, solidarumo jausmas sumenkęs, o Didžioji Britanija apskritai vis garsiau kalba apie galimą pasitraukimą iš ES.
Kita vertus, užtenka pažvelgti į tai, kokios kovos vyksta dėl 2014–2020 metų ilgametės ES finansinės perspektyvos, kad dėl tikro pasiryžimo stiprinti ES integraciją kiltų abejonių.
Atrodytų akivaizdu: jei centrinės valdžios Briuselyje galios didėja, turi būti didinamas ir bendras ES biudžetas. Bendros ES institucijos turi perskirstyti daugiau pinigų, kad būtų sėkmingiau siekiama visos ES, o ne atskirų valstybių interesų.
Tačiau Europos Sąjungoje viskas priešingai. Pirmą kartą bendras ES biudžetas bus ne didinamas, o mažinamas. Nors turtingųjų valstybių argumentai, kad krizės metu, kai visi neva priversti taupyti, didinti ES biudžeto tiesiog negalima, yra kritikuotini.
Kritikuotini todėl, kad per praėjusį laikotarpį nuo 2007-ųjų iki 2013-ųjų atskirų ES šalių biudžetas didėjo tikrai daugiau, lyginant su ankstesniu, negu buvo padidintas bendras ES biudžetas.
Galima neabejoti, kad per ateinančius septynerius metus, nepaisant taupymo, bent jau turtingųjų ES valstybių biudžetai tikrai nebus sumažėję, palyginti su 2013-ųjų biudžetais. Tačiau bendrą ES biudžetą būtent turtingosios šalys pasiryžusios trūks plyš sumažinti. Nors tuo pat metu daugelis jų pasisako už tolesnę ES integraciją.
Kodėl taip yra? Į šį klausimą, komentuodamas kovas dėl 2014–2020 metų ES finansinės perspektyvos, neseniai labai taikliai atsakė Lietuvos europarlamentaras Z.Balčytis.
„Sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės bandytų įtikinti savo žemdirbius lengva ranka atsisakyti didelių tiesioginių išmokų, nes reikia padidinti išmokas Baltijos šalių žemdirbiams”, – būtent taip Z.Balčyčio iliustruotas požiūris „savi marškiniai arčiau kūno” ir toliau vyrauja Europos Sąjungoje.
Ar šis požiūris turi ką nors bendra su siekiais toliau stiprinti ES integraciją?
Logiškai mąstant – ne. Juo labiau kad ekspertų ne kartą įrodyta, jog ekonominių skirtumų tarp ES šalių mažinimas galiausiai naudingas ne tik tiems, kurie paramą gauna, bet ir šios paramos teikėjams.
Yra ir dar konkretesnių skaičiavimų, pagal kuriuos milžiniška lėšų, skiriamų kaip ES parama neturtingiesiems regionams, dalis išleidžiama turtingose valstybėse. Todėl ekonominės naudos gauna ir jos. Šie argumentai ginčuose dėl naujojo biudžeto iš esmės net nenagrinėjami.
Europos Sąjungoje įprasta: politiniai tikslai – sau, jų ekonominis pagrindas – sau.
O apie paprastų žmonių nuotaikas ir paramą politikų sugalvotiems projektams apskritai mažai kas galvoja.
Štai neseniai penkios didžiosios ES šalys – Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Italija ir Lenkija paragino kurti ir naujas karines ES struktūras misijoms užsienyje vykdyti.
„Jei ES nori tapti pasauline jėga, o Lenkija šį tikslą palaiko, turime turėti galimybių daryti įtaką savo kaimynystėje.
Kartais būtina panaudoti jėgą savo diplomatijai paremti”, – atviravo Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis.
Skambėtų galbūt ir įtikinamai, jei tuo pat metu netektų klausytis, kad ES taip ir nesugebėjo rasti bendros nuomonės labai svarbaus balsavimo Jungtinėse Tautose dėl Palestinos statuso klausimu.
O juk vienas svarbesnių jau įsigaliojusios Lisabonos sutarties akcentų – bendra užsienio politika, turinti įtvirtinti pasaulinį ES statusą.
Ar gali būti gyvybingi projektai, kuriems daugelio ES šalių visuomenės yra paprasčiausiai nepribrendusios?
Klausimas kol kas retorinis. Nors dabar visi jau, ko gero, pripažįsta, kad didžiausia euro problema buvo ta, kad jis taip pat buvo politinis, o ne ekonominis ar natūralios integracijos projektas.