A. Valinsko ir kompanijos vietą šiame Seime jau tvirtai užėmė V. Uspaskichas ir jo darbininkai.
Išties panašumų tarp šių organizacijų ir taip buvo apstu, o kuo toliau – tuo daugiau. Tiek viena, tiek kita net ne itin stengiasi apsimesti kažkokia partija su tokiais niekais, kaip ideologija ar vertybės.
Tad abi politiką suvokia ne tik kaip plikus interesus, bet ir kaip cirką. Abiejų rinkėjas – panašus, o dažnas – net ir tas pats.
Tiek vienos, tiek kitos lyderis – iš televizoriaus. Viena savo finansus galimai tvarkė sukčiaudama, kita – apskritai susikūrė galimai sukčiaudama, apėjo superliberalius Lietuvos įstatymus bei aklas institucijas ir pateko į valdžią.
Bet svarbiausia, žinoma, kad ir viena, ir kita tobulai tinka bet kokiai skylei užkimšti.
Kaip be „prisikėlėlių” prieš ketverius metus negalėjo susiformuoti valdžia, taip ir šiame Seime be Darbo partijos neįmanoma jokia bent šiek tiek patvaresnė koalicija. Tad pastaroji, savaime suprantama, jau dabar tuo naudojasi ir elgiasi kaip A. Valinskas per pastaruosius ketverius metus.
Juk „prisikėlėlių” ministrų rinkimus pranokęs ir naujas absurdo viršūnes pasiekęs Darbo partijos šou – tai ne tik požymis, kad ši, viena iš svarbiausių, šalies politinių jėgų pateko į valdžią tam net nesirengusi ir apskritai neturi bent šiek tiek rimtesnių kadrų į ministrų postus.
Akivaizdu, kad tai – ir socialdemokratų be jų lyderio, naujojo premjero A. Butkevičiaus šantažas. Tiksliau, ne tiek šantažas, kiek ragų rodymas.
Matyt, V. Uspaskichą, švelniai tariant, gerokai supykdė A. Butkevičiaus viešos priesaikos, kad socialdemokratai tikrai vieningai balsuos už Viktoro ir draugų teisinės neliečiamybės panaikinimą ir yra įsitikinę, jog teismas turi dirbti savo darbą, politikai – savo.
Tad V. Uspaskicho patyčios ir absurdo teatras, kurį stebėjome visą praėjusią savaitę, skirtas ne tiek prezidentei, kiek A. Butkevičiui.
Juk kitaip kone neįmanoma paaiškinti, kodėl V. Uspaskichas taip – tyčia, demonstratyviai ir sąmoningai – gaišino laiką, kuris dabar gyvybiškai svarbus visai koalicijai, jei ji nori galutinai sulipdyti valdžios piramidę.
Tačiau svarbiausios užkulisinės derybos bei spaudimas ir atviros peštynės, aišku, vyks pačiame Seime, kur V. Uspaskichas jau subūrė rimtą frontą – ne tik iš nuosavų „darbiečių”, bet ir „tvarkiečių” su „Drąsos kelio” palaikymo grupele.
Iš to, kaip buvo suformuota specialioji komisija, kuri už uždarų durų „dirbs” iki Kalėdų ar net iki pavasario, akivaizdžiai matyti, kad visos šios kompanijos tikslas – jei ne finale pasiųsti prokurorus šunims šėko pjauti, tai bent jau vilkinti laiką iki pasaulio pabaigos.
Gali būti, kad socialdemokratų poza – viso labo tik maivymasis ir jie patyliukais gali sužlugdyti lemiamą balsavimą Seimo salėje.
Tačiau, reikia tikėtis, jie ir jų vadas supranta, jog šitaip uždėdami ant V. Uspaskicho galvos faktinio vicepremjero ar net premjero karūną jie pasmerkia save ne tik lėtai agonijai, bet ir neišvengiamai valdžios griūčiai, kuri vis tiek įvyks anksčiau ar vėliau.
Žinoma, V. Uspaskichas aštriausias socialdemokratų ir visos koalicijos galvos skausmas bus net ir tuo atveju, jei Seimas, padedamas socialdemokratų, vis dėlto panaikins jo teisinę neliečiamybę. Išvysime tokių spektaklių, kokių tikriausiai net nesame regėję.
Tad socialdemokratų viltis yra ta pati, kokia buvo ir per 2004–2008 metų kadenciją, ir ta, kurią prieš porą metų tyliai puoselėjo konservatoriai – Darbo partijos skilimas, daliai, o gal netgi visai Seimo frakcijai atskylant nuo partijos šeimininko.
Taip šiai partijai nutiko prieš kelerius metus, kodėl tas pat negali atsitikti ir dabar?
Žinoma, jei Darbo partija ir vėl skils, cirkas taps dar įdomesnis – juk visi prisimename, kuo virto Seimas po „prisikėlėlių” skilimo. Tik šįkart „cirkas” gali būti per švelnus žodis jam apibūdinti.