Kita vertus, ar tikrai rašytojui reikia ypatingos vietos, kur jį pagautų įkvėpimas? Ar šiai profesijai būtina tyla, ar svarbus paros metas?
Pavyzdžiui, E. B. White‘as , garsusis Amerikos literatūros vaikams kūrėjas, laiko išbandytų knygų „Peliukas Stiuartas Litlis“ („Stuart Little“) bei „Šarlotės voratinklis“ („Charlotte‘s Web“) autorius sako: „Rašytojas, kuris laukia idealių sąlygų rašymui, greičiau mirs, taip ir neparašęs ant popieriaus nė žodžio.“
Dviem savaitėms prabėgus po E. B. White‘o mirties „The New Yorker“ pasirodžiusiame jo interviu, rašytojas atvirai pasakoja apie savo kūrybos kasdienybę: „Rašydamas aš niekada nesiklausau muzikos. Neturiu tokio atidumo, o ir tai man nepatiktų. Tačiau galiu dirbti apsuptas kasdienių trukdžių. Mano namų svetainė yra visa ko centre.
Čia prasideda kelias į rūsį, virtuvę, spintą, kurioje gyvena telefonas. Čia tikrai didelis eismas. Bet kambarys šviesus ir linksmas, ir aš dažnai rašau būtent čia, nepaisydamas aplink mane vykstančio karnavalo. Mergina, siurbianti kilimą po stalu su rašomąja mašinėle, manęs tikrai neblaško, nebent ji būti ypač graži ar itin nerangi. Mano žmona, ačiū Dievui, niekada nebuvo perdėtai globėjiška ar pavydi, bent jau ne tiek, kiek kitų mano kolegų. Taigi, mano namuose esantys žmonės niekada neskiria per daug dėmesio man, kaip rašančiajam, jie triukšmauja tiek, kiek širdis geidžia.“
Lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė savo rašymą apibūdino štai kaip: „Na, gal tai panašu į mezgėjos namudininkės darbą, kai neturi jokio apibrėžto grafiko, nereikia anksčiausiai keltis ir lėkti į kokią įstaigą, o joje atsėdėjus visą darbo dieną teisėtai pradėti tai, kas vadinama „laisvalaikiu“ ar „poilsiu“.
Turiu tokią bičiulę, kuri neria ir neria, kol prasideda rankų sąnarių uždegimas. Su rašymu irgi panašiai nutinka, tik užsidega ne sąnariai, o smegenys, dieną kurtas tekstas persikelia į ryškiausius sapnus arba į nemigą, kartais procesas pagauna kaip kokia kalnų upė pavasarį ir iš to srauto tiesiog fiziškai nebegali išnerti, kad pasikalbėtum su kuo nors stovinčiu ant kranto. Šiaip jau, bent pasąmonėje ir kažkur pačiose sielos gelmėse, nesijaučiu esanti rašytoja, ir vis atrodo, kad šis tarpsnis (nors jau per ilgai užsitęsęs) pasibaigs taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo.“
Apie rašymą 2010 metas į „The Paris Review“ duotame interviu daugiau nei penkiasdešimties knygų autorius Ray Bradbury, kuris visą gyvenimą pasisakė už darbą su džiaugsmu, ir viešąsias bibliotekas, kalba taip: „Mano aistra rašomosios mašinėlės link stumia mane kiekvieną gyvenimo dieną nuo tada, kai buvau dvylikos. Taigi, jaudintis dėl grafiko net neverta.
Kas kartą nauja mano galvoje gimusi mintis ir tampa mano darbo grafiku. <...> Aš galiu dirbti bet kur. Paauglystėje rašiau svetainėse ir miegamuosiuose, apsuptas tėvų ir brolio, mažame Los Andželo namelyje. Spausdinau rašomąja mašinėle, veikiant radijui ir visiems aplinkui garsiai kalbant. Kurti „Farenheit 451“ eidavau į Kalifornijos universiteto rūsį, kur įmetęs į rašomąją mašinėlę dešimt centų, galėjau ja naudotis pusę valandos.“
1968 m. duotame interviu Jackas Kerouacas apie savo rašymo ritualus ir prietarus pasakojo: „Kažkada turėjau tokį ritualą – rašyti prie uždegtos žvakės, o pabaigęs ją užpūsti nakčiai. Taip pat klūpėjimą ir meldimąsi prieš pradedant rašyti (panašiai kaip prancūziškame filme apie George‘ą Fridericą Hendelį).
Tačiau dabar aš paprasčiausiai nekenčiu rašymo. Pradedu įtarti pilnatį. Be to, esu užsifiksavęs ties skaičiumi 9, nors Žuvies ženklui patartina susikoncentruoti į numerį 7. Kasdien vonioje stovėdamas ant galvos, bandau devynis kartus kojos pirštais paliesti žemę. Tai daugiau nei joga, tai sportas. Pabandykite po šito pavadinti mane nesubalansuotu ar nestabiliu. Tiesą sakant, jaučiu, kad prarandu protą, todėl dažnai meldžiuosi Jėzui, kad jis išsaugotų mano sveiką protą, ir aš galėčiau padėti savo šeimai: paralyžiuotai motinai, žmonai ir visada namuose esantiems katinams.“
Nesu prietaringa ir skirtingai nuo mano mėgstamos rašytojo Isabelle Allende neturiu jokio magiško skaičiaus, bet man pasirodė įdomi jos patirtis – naują knygą visada pradėti sausio 8-ąją. Būtent tą dieną ji pradėjo rašyti „Dvasių namus“, atnešusios jai tarptautinę šlovę. „Aš pašoku iš lovos labai anksti, apsiaunu aukštakulnius, pasidažau ir lekiu į savo casita – namelį už namo, kur rašau visą dieną. Visiškai pasineriu į pasakojimą. Perlipusi to namelio slenkstį, atsiduriu tamsioje erdvėje. Ten randasi pasakojimas. Mano darbas – kiekvieną dieną atsisėsti priešais kompiuterio ekraną ir apšviesti tą tamsoje esančią istoriją, žodis po žodžio tol, kol gimsta knyga.“
Teigiama, kad Ernestas Hemingway rašė stovėdamas. Anot to meto liudininkų, Hemingway stovi įsispyręs į per didelius mokasinus ant nusidėvėjusio antilopės odos kilimo, rašymo mašinėle ir skaitymo lenta krūtinės aukštyje – priešais jį.
„Kai rašau knygą ar apsakymą, pradedu su pirmąja šviesa. Tokią valandą niekas netrukdo, vėsu arba net šalta, ir tu bedirbdamas sušyli. Perskaitai ką parašęs, sustoji, kai jau žinai, kas įvyks po to, ir tada tęsi. Rašai tol, kol turi energijos, ir sužinai, kas įvyks vėliau, tada sustoji ir stengiesi tuo gyventi iki rytojaus. Pradėjęs šeštą ryto, gali tęsti iki pietų arba baigti daug ankščiau. Kai sustoji, jautiesi tuščias, o kartu užpildantis, tarsi ką tik būtum pasimylėjęs su mylimu žmogumi. Niekas negali tavęs įskaudinti, nieko blogo negali atsitikti, niekas nieko nereiškia iki tol, kai kitą dieną vėl imi rašyti. Tas laukimas ir yra pats sunkiausias.“
Stulbinančios šlovės sulaukęs šiuolaikinis „Da Vinčio kodo“ („The Da Vinci Code“) autorius Danas Brownas nesiruošia keisti savo kasdienės rutinos: „Jei aš nesu prie savo darbo stalo ketvirtą valandą ryto, jaučiuosi praleidęs pačias produktyviausias dienos valandas. Ant stalo turiu senovinį smėlio laikrodį ir tiksliai kas valandą darau pertrauką atsispaudimams, atsilenkimams ir rąžymuisi. Tai išjudina kraujotaką. Taip pat esu didelis gravitacinių batų gerbėjas. Kabėjimas žemyn galva man padeda išspręsti daugybę siužeto sunkumų, pakeičia perspektyvą.“
Kiekvienas turi savo nuomonę apie kūrybą ir kuriančiuosius. Vieniems tai gali atrodyti tik hobis, kitiems – sunkus darbas. Kaip ir kokiomis sąlygomis dirba rašytojas, vis dėlto nemažai įtakos turi jo kūrybai. Vieni rašo dėl to, kad nerašyti negali.
Tokiems žmonėms nei darbo vieta, nei laikas dažniausiai nėra svarbūs. Kiti rašo tam, kad būtų išgirsti, treti – kad iš savo talento užsidirbtų. Iš patirties žinau: tiek vidinė būsena, tiek aplinka ir tuo metu susiklostančios aplinkybės smarkiai veikia kūrybą. Bent jau mano pačios. Na, o apie asmeninę rašymo rutiną plačiau galėsiu parašyti dar po kokio dešimtmečio...
