Seimas dar net nebuvo spėjęs patvirtinti naujojo komisijos pirmininko, kuriuo išrinktas konservatorius V. Stundys, o P. Gražulis šią instituciją jau užvertė skundais.
Pavyzdžiui, „tvarkiečiui” staiga parūpo išsiaiškinti, ar konservatorius S.Šedbaras gali vienu metu eiti ir Seimo nario, ir Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininko pareigas.
Pats progų parėkauti nepraleidžiantis P.Gražulis, tapęs etikos sargu, ėmė kur kas priekabiau vertinti ir kitus kolegas.
Jam ausį ėmė rėžti buvusios Seimo pirmininkės I.Degutienės bei buvusios Etikos ir procedūrų komisijos vicepirmininkės V. M. Čigriejienės kalbos.
Pastaroji viešai išdrįso suabejoti P. Gražulio galimybėmis darbuotis komisijoje, kuri praėjusią kadenciją kone kiekviename savo posėdyje linksniavo jo pavardę, tyrė šio kelių erelio nuotykius.
O I. Degutienė skundžiama už tai, kad, Seime kunkuliuojant aistroms dėl P.Gražulio skyrimo į komisiją, prisiminė pokalbį su jo broliu, atsiprašinėjusiu už nekorektišką politiko elgesį.
Nieko keista, kad valdančiųjų gretose atsidūręs P. Gražulis tapo įžeidesnis ir savo garbę dabar linkęs ginti įnirtingiau nei būdamas opozicijoje, kai turbūt keldavosi ir eidavo miegoti su viena mintimi – kaip atkreipti į save kuo daugiau dėmesio.
Bet keista, kad „tvarkietis” tuo dėmesiu persisotino, mat vos tapęs etikos sargu pragydo, kad parlamentarų elgesys komisijoje turi būti svarstomas už uždarų durų. Taip esą pavyktų pakelti Seimo prestižą.
Tačiau ar tai nepaskatintų buvusio prasižengėlio parašyti dar daugiau skundų?
