Kiek pamenu, penktoje klasėje jau gėriau. Taip gyvenau, kol išėjau į armiją. Po armijos – vėl tas pats. Praėjus kiek laiko, pastebėjau, kad negaliu nustoti išgėrinėti. Bet galvojau: jeigu sukursiu šeimą, pradėsiu ja rūpintis, viskas bus kitaip.
Sukūriau šeimą, bet viskas liko taip pat. Iš tikrųjų pradėjau gerti dar daugiau. Ir kai šeimoje jau buvau pragyvenęs porą metų, gimė dukra, supratau, kad jau esu žlugęs žmogus, labai nesutariau su žmona.
Tada kažkas mums papasakojo apie Dievą. Aš nei tikėjau, nei netikėjau Juo. Per žmonos gimtadienį nuėjome į bažnyčią ir tada mes išpažinome Viešpatį, bet aš nieko nesupratau. Ėjau, nes ėjo žmona, ėjau tam, kad palaikyčiau bent kokius nors santykius su ja.
Tada aš dar galvojau, kad alkoholizmą galima išgydyti. Iš tikrųjų maniau, kad tai liga. Buvau narkologiniame dispanseryje, ten mane, aišku, per mėnesį „išgydė“. Bet po to negėriau tik dvi savaites.
Po šio įvykio mano gyvenimas dar labiau suprastėjo – pradėjau dar labiau gerti, tada ir darbo netekau, praradau gerus draugus. Išėjau iš namų, nes žmona padavė dokumentus skyryboms. Ir mes ėmėme gyventi atskirai.
Gal kokius du mėnesius pragyvenęs vienas, aš atsidūriau landynėje. Vieną rytą pažiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad šitas žmogus jau dabar nieko neturi. Žlugęs žmogus, praradęs viską: draugus, moralę, pasitikėjimą, absoliučiai viską.
Bet giliai širdyje atsirado troškimas grįžti pas žmoną ir atsiprašyti jos. Aišku, tai atrodė neįmanoma. Bet aš kelias dienas stengiausi negerti, grįžau pas ją. Ir mano nuostabai ji sutiko toliau su manimi gyventi. Nuėjome į teismą, ji atsiėmė skyrybų dokumentus.
Kai žmona vėl priėmė gyventi, mus pakvietė į bažnyčią sutikti Naujųjų metų, buvo 1993-ieji.
Man Naujųjų metų vakaras buvo viena iš svarbiausių švenčių. Nuėjome. Tai buvo keistas Naujųjų sutikimas.
Dvyliktą valandą man teko klūpėti ir melstis. Pamenu, klūpojau, visi meldėmės, o protas kalbėjo: „Ką tu čia darai?“ Aš ir pats nesupratau, ką ten dariau. Kai po tų Naujųjų metų sutikimo grįžome namo, aš tikrai žinojau, kad man nebereikia gerti, nes nebeliko potraukio alkoholiui.
Gal iš savo išdidumo, du ar tris kartus dar išgėriau.
Praėjo mėnuo – skaičiavau dienas, savaites, kiek laiko negeriu. Tai man buvo didžiausias stebuklas. Su tuo džiaugsmu nubėgau į lentpjūvę, kur dirbau. Toje lentpjūvėje dirbo apie trisdešimt žmonių, visi mėgstantys išgerti.
Ir aš atbėgau džiaugdamasis, sakau: „Jėzus gyvas, pažiūrėkite į mane, jau kiek laiko negeriu!“ Ir tikrai pradėjau džiaugtis iš visos širdies. Tik, aišku, neatsimenu, kaip namo grįžau iš lentpjūvės – gerokai atšventėm su bendradarbiais.
Nuo 1993 m. nebegeriu, nekalbant apie tuos kelis atvejus.
Visą laiką rūkiau ir įtikėjęs Jėzų dar dvejus metus rūkiau. Man buvo labai dėl to gėda. Ateidavau į susirinkimą ir man tikrai buvo gėda, kad smirdžiu dūmais.
Kartą vienas vyras dalijosi, liudijo, kaip kiti vyrai meldėsi per praeitą susirinkimą už jį, kad jis mestų rūkyti, gal kokias dešimt minučių jis pasakojo tuos įvykius, iš tikrųjų mažai klausiausi jo, nes man buvo labai gėda. Po to susirinkimo buvau visiškai tikras, kad nerūkysiu.
Tris paras niekam apie tai nepasakojau, nes galvojau, kad tai dar netiesa.
Tik po trijų dienų supratau, kad nerūkau ir visai nenoriu rūkyti. Tada, nuo tos dienos, ir pradėjau pasakoti, kad, ačiū Dievui, Jo dėka šiandien aš esu laisvas.
